Naujienos
Tradicinis, cikliškai pulsuojantis lyginimasis su Estija, atrodo, vėl intensyvėja. Žiniasklaida užkais link vasaros, kai Europos komisija ir Europos centrinis bankas įvertins Estijos ekonomiką ir paskelbs, kad Mastrichto kriterijai vykdomi ir 2011 metais sausio 1 dieną Estijos valiuta taps euras.
Iki šiol visų trijų Baltijos valstybių „sėkmės istorija“ iš esmės tebėra vienoda, skiriasi tik kiekybiniai parametrai. Kartu buvome „Baltijos tigrais“, kartu tapome nekilnojamojo turto burbulo ir ekonomikos perkaitimo „herojais“, visi trys drauge būsime katastrofiško (15-20 proc.) ekonomikos smukimo Didžiosios recesijos (taip, regis, vadinsis 2008-2010 metų krizė) metu pavyzdžiu vadovėliuose.
Ir 1918, ir 1940, ir 1990-91, ir 2009 metais buvome kartu laimėje ir nelaimėje. Pasauliui vis dar tebesam trijų vienodų mažiukų būrelis, nors ekonomikos analitikai jau geba rasti realių skirtumų ir išsivystymo lygyje, ir ekonomikos perspektyvose.
Kaip bus toliau, kai Estija – ir tik ji mūsų trijulėje - įsives eurą? Juk jau anksčiau tai tas, tai kitas mus ir Estiją gretindavo vos ne taip pat, kaip kažkada gretinome Rytų ir Vakarų Vokietiją, arba sovietinių laikų Estiją ir Suomiją, kaip dabar gretinam Šiaurės ir Pietų Korėją.
Skirtinga naujųjų valstybių sėkmė pirmiausia aiškinama tuo, kad skiriasi jų pradinės sąlygos - ekonominio išsivystymo lygis, geografinė padėtis, gamtos ištekliai, ryšiai su metropolija.
Būtent pradinių sąlygų skirtumu galima paaiškinti buvusios Sovietų Sąjungos Vidurinės Azijos „respublikų“ nepalyginamai sunkesnį nei mūsiškis reformavimąsi į demokratines valstybes ir rinkos ūkį – nes Baltijos šalys dar turėjo gyvą suverenaus egzistavimo atmintį ir ryžtą atkurti savą valstybę, tuo tarpu nei Vidurinėje Azijoje, nei Rytų Ukrainoje ar Baltarusijoje to nebuvo; gerokai skyrėsi ir geografinė jų ir mūsų padėtis, suteikusi skirtingą geopolitinio manevro laisvę.
Jei pradinės pozicijos vienodos ar skiriasi nedaug, skirtingą naujų valstybių raidą gali paaiškinti skirtumai jų institucinėse sistemose kiek brandi nuosavybės teisių apsauga, įstatymų viršenybė, sutarčių vykdymo užtikrinimas, kokios verslo ir socialinio gyvenimo tradicijos.
1953 m. Korėjoje įsigaliojo paliaubos ir paliaubų linija perskėlė Korėją į dvi valstybes. Perpus buvo padalinta vienodai neišsivysčiusi, skurdi agrarinė šalis. Šiaurės Korėja įdiegė totalinio valstybės dominavimo ir centralizuoto planavimo institutus, Pietų Korėja - rinkos mechanizmą su aktyviu, strategiškai apmąstytu valstybės dalyvavimu ekonomikoje. Po 50 metų pajamos vienam žmogui Pietų Korėjoje dešimt kartų didesnės nei Šiaurės Korėjoje. Ne tą institucinę sistemą pasirinko šiauriniai korėjiečiai. (Ji ir mums buvo „įsūdyta“ – pusės amžiaus trukmės „pabandymui“).
Institucijų skirtumais paaiškinama ir sėkmingesnė Vidurio Europos pokomunistinių valstybių raida transformacijos laikotarpiu – skirtingai nei Baltijos valstybės, jos ir iki išsilaisvinimo buvo nominaliai savarankiškos valstybės, todėl turėjo formalias užsienio prekybos, užsienio reikalų, gynybos, socialinės politikos ir kitas valstybei būtinas institucijas. 2 psl. >
seiminija 2010-02-11 17:25
reikėjo mums susiveržti diržus ir įsivesti eurą... o dabar - rankioti trupinius neverta.
inž 2010-02-02 14:19
"Pradinės sąlygos ir institucijos juk buvo vienodos", baigia Autorius J..Čičinskas. Ar tikrai...
Paulius 2010-02-02 09:44
Ir juanis yra pakankama gėrybė kai yra mano kišenėje. Broniau, Jūs genijus :)
Kodėl 2010-02-01 14:02
Karaliaučiaus "čiabuviai" rėkauja prieš savo carą?Rodos visko turi, viskas pigu. Net...