Dar kartą apie II-ą pasaulinį karą 50

Markas Soloninas, II pasaulinis karas, Istorija

50	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Artimiausiomis dienomis nuo spaustuvės konvejerių į knygynus atkeliaus ir artėjančioje knygų mugėje bus oficialiai pristatytas istoriko Marko Solonino knygos „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“ lietuviškasis leidimas.

Dalyvauti parodoje ir pristatyme ketina ir pats knygos autorius. Šis veikalas svarbus Lietuvai tuo, kad skatina dar kartą atsigręžti į istorijos tarpsnį, kuris baigėsi keliais dešimtmečiais trukusiu jos išbraukimu iš žemėlapio.

Knygą rusų kalba perskaitė jau nemažai istorija besidominčių lietuvių. Vieni mano, kad tai intelektualinis žygdarbis, tačiau yra ir skeptikų, teigiančių, jog M. Soloninas tėra įdomus publicistas. Internetinę diskusiją apie M. Solonino darbus rasite čia.

Kaip ten bebūtų, veikalas labai drąsus – atsižvelgiant į tai, kad Rusija vis giliau klimpsta į fašizmą (kurio vieniša nugalėtoja pati skelbiasi) ir imperinę psichozę.

Paslėpta istorija

Rusijos istorikas Markas Soloninas yra vienas iš tų, kuris priešinasi prieš keletą metų prasidėjusiems ir nuolat aršėjantiems mėginimams sukišti atgal į butelį džiną, kurį išleido į pasaulį Sovietų imperijos griūtis. Tuomet prasivėrė dalis archyvų, buvo pasakyta dalis tiesos, kurią daugelį metų slėpė žiauriausios ir klastingiausios visų laikų imperijos ideologinė mašina ir propagandos bei represijų aparatas. Šiandieninė Rusijos valdžia vėl skelbia, kad reikia rašyti tik jos pačios oficialiai palaimintą istoriją. Drįstančių pasipriešinti – nedaug.

Ankstesniuose savo straipsniuose, kurių dauguma talpinama svetainėje www.solonin.org,  istorikas pabrėžia, jog daugelis istorijai svarbių dokumentų net pagal sovietinius įstatymus turėtų būti išslaptinti, nes pasibaigė visi oficialūs ir protingi terminai, tačiau slaptumo tik daugėja. Daugelis istorikų, norinčių rasti tiesą apie tai, kaip prasidėjo ir vyko 2-sis pasaulinis karas, jam panašūs į inžinierius, kuriems neleidžia bandyti lėktuvų, todėl belieka piešti ir lankstyti modelius virtuvėje. Palikti be prieigos prie dokumentų tie istorikai, kurių netenkina vien propagandistų statusas, dar gali remtis „gyvąja istorija“, nes ne visi įvykių dalyviai jau atgulė po velėna. Taip sutapo, kad pats M. Soloninas turėjo galimybę padirbėti ir dalyje laikinai prasivėrusių, dabar vėl užantspauduotų archyvų. Jo knygose ir straipsniuose randame ir gyvųjų atsiminimais, ir dokumentais rekonstruojamus įvykius bei jų analizę.

Rašydamas apie padėtį, kurioje atsidūrė istorinės tiesos apie 2-jį pasaulinį karą, Rusijoje vadinamą Didžiuoju Tėvynės karu, M. Soloninas pratarmėje pastebi: „Tikrieji karo dokumentai buvo įslaptinti ir laikomi užrakinti septyniais užraktais, kaip itin svarbios valstybės paslaptys. Net prieškario bei karo meto laikraščiai, sovietiniai centriniai laikraščiai, buvo pašalinti iš visiems prieinamų bibliotekų atvirų fondų. Molotovo ir Stalino kalbos, Sovietų Sąjungos 1939–1941 m. viešai pasirašytų tarptautinių sutarčių tekstai – visa tai paslaptis. Baisi karinė paslaptis.“

Primestos „tiesos“? 2 psl. >