Artimiausiomis dienomis nuo spaustuvės konvejerių į knygynus atkeliaus ir artėjančioje knygų mugėje bus oficialiai pristatytas istoriko Marko Solonino knygos „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“ lietuviškasis leidimas.
Dalyvauti parodoje ir pristatyme ketina ir pats knygos autorius. Šis veikalas svarbus Lietuvai tuo, kad skatina dar kartą atsigręžti į istorijos tarpsnį, kuris baigėsi keliais dešimtmečiais trukusiu jos išbraukimu iš žemėlapio.
Knygą rusų kalba perskaitė jau nemažai istorija besidominčių lietuvių. Vieni mano, kad tai intelektualinis žygdarbis, tačiau yra ir skeptikų, teigiančių, jog M. Soloninas tėra įdomus publicistas. Internetinę diskusiją apie M. Solonino darbus rasite čia.
Kaip ten bebūtų, veikalas labai drąsus – atsižvelgiant į tai, kad Rusija vis giliau klimpsta į fašizmą (kurio vieniša nugalėtoja pati skelbiasi) ir imperinę psichozę.
Paslėpta istorija
Rusijos istorikas Markas Soloninas yra vienas iš tų, kuris priešinasi prieš keletą metų prasidėjusiems ir nuolat aršėjantiems mėginimams sukišti atgal į butelį džiną, kurį išleido į pasaulį Sovietų imperijos griūtis. Tuomet prasivėrė dalis archyvų, buvo pasakyta dalis tiesos, kurią daugelį metų slėpė žiauriausios ir klastingiausios visų laikų imperijos ideologinė mašina ir propagandos bei represijų aparatas. Šiandieninė Rusijos valdžia vėl skelbia, kad reikia rašyti tik jos pačios oficialiai palaimintą istoriją. Drįstančių pasipriešinti – nedaug.
Ankstesniuose savo straipsniuose, kurių dauguma talpinama svetainėje www.solonin.org, istorikas pabrėžia, jog daugelis istorijai svarbių dokumentų net pagal sovietinius įstatymus turėtų būti išslaptinti, nes pasibaigė visi oficialūs ir protingi terminai, tačiau slaptumo tik daugėja. Daugelis istorikų, norinčių rasti tiesą apie tai, kaip prasidėjo ir vyko 2-sis pasaulinis karas, jam panašūs į inžinierius, kuriems neleidžia bandyti lėktuvų, todėl belieka piešti ir lankstyti modelius virtuvėje. Palikti be prieigos prie dokumentų tie istorikai, kurių netenkina vien propagandistų statusas, dar gali remtis „gyvąja istorija“, nes ne visi įvykių dalyviai jau atgulė po velėna. Taip sutapo, kad pats M. Soloninas turėjo galimybę padirbėti ir dalyje laikinai prasivėrusių, dabar vėl užantspauduotų archyvų. Jo knygose ir straipsniuose randame ir gyvųjų atsiminimais, ir dokumentais rekonstruojamus įvykius bei jų analizę.
Rašydamas apie padėtį, kurioje atsidūrė istorinės tiesos apie 2-jį pasaulinį karą, Rusijoje vadinamą Didžiuoju Tėvynės karu, M. Soloninas pratarmėje pastebi: „Tikrieji karo dokumentai buvo įslaptinti ir laikomi užrakinti septyniais užraktais, kaip itin svarbios valstybės paslaptys. Net prieškario bei karo meto laikraščiai, sovietiniai centriniai laikraščiai, buvo pašalinti iš visiems prieinamų bibliotekų atvirų fondų. Molotovo ir Stalino kalbos, Sovietų Sąjungos 1939–1941 m. viešai pasirašytų tarptautinių sutarčių tekstai – visa tai paslaptis. Baisi karinė paslaptis.“
Primestos „tiesos“?
Svarbiausias klausimas, kurį kelia istorikas: „kodėl jau per pirmąsias karo savaites Raudonoji armija buvo sutrypta, sutriuškinta ir didžioji dalis jos karių paimti į nelaisvę? Kodėl vermachtui pavyko pasiekti Ladogos pakrantes, Kalmukijos stepes, Kaukazo kalnus? Kodėl karo gaisras atsirito iki tokių vietų, kuriose svetimšalių grobikų neregėta nuo XVII a. pradžios didžiųjų maištų ir tarpuvaldžio meto? Kaip galėjo nutikti, kad didžiosios dalies visų karo aukų, viso pralieto kraujo ir prakaito prireikė iki 1944 metų rudens atsikovoti tai, kas buvo prarasta per pirmąsias kelias atsitraukimo savaites?“
Pažymėtina, kad M. Soloninas nemėgina kaip nors sumenkinti Sovietų Sąjungos karių, aukų ar pergalės. Jei kas nors ir sumenkinama, tai keli oficialiosios sovietinės istoriografijos teiginiai.
M. Soloninas negailestingas šiam sovietų diktatoriaus Josifo Stalino suformuluotam ir jo įpėdinio Nikitos Chruščiovo modifikuotam aiškinimui, kuris įsitvirtino praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje bei buvo kalamas visiems į sąmonę ilgas dešimtis metų.
„Pirma, mes taikūs žmonės, taigi karui nesirengėme, mūsų vyriausybė kovojo už taiką visame pasaulyje ir stengėsi, kad SSRS išvengtų karo;
antra, „istorija suteikė mums maža laiko“, todėl mes nieko (tankų, patrankų, lėktuvų, net reikalingo šautuvų skaičiaus) nespėjome pasigaminti, ir mūsų kariuomenė stojo į mūšį kone beginklė (šiuo atžvilgiu ypač sureikšminamas buvo butelio su degiuoju mišiniu vaidmuo; apie tokį butelį yra girdėję net tie, kurie apskritai nieko nenutuokia apie karo istoriją);
trečia, Stalinas neleido kariuomenės kažkaip ypatingai „parengti karui“, todėl vokiečių bombos pabiro ant „taikiai miegančių sovietinių aerodromų“.
Iš šios trejybės (kuri įvairiausiais balsais aidėjo iš bet kokios knygiūkštės – nuo mokyklinio vadovėlio iki storiausių monografijų) lengvai ir paprastai sklido atsakymas į klausimą, kas yra baisios katastrofos KALTININKAI.
Kalta pasirodė esanti istorija, kuri „suteikė mums maža laiko“;
kaltas Hitleris, kuris prieš porą trejetą mėnesiu neįspėjo Stalino apie savo ketinimus;
ir pagaliau apskritai kaltas teigiamo draugo Stalino perdėtas naivumas bei patiklumas.
Brangiajai komunistų partijai šioje schemoje buvo paliktas tik vienas vaidmuo –
visų mūsų pergalių organizatorės ir įkvėpėjos.
Viskas aišku, paprasta, logiška. Bet koks mėginimas suabejoti šių mitų tikroviškumu buvo vertinamas nuo „ciniško patyčių iš kritusiųjų atminimo“ iki „naujo literatūrinių vlasovininkų išpuolio“. Prisipažinsiu: kadaise ir aš pats visu tuo tikėjau. Paskui, sulaukus vyresniojo mokyklinio amžiaus, pradėjo kilti kai kurių miglotų abejonių. Metams bėgant jos vis stiprėjo,“ – rašo M. Soloninas.
Trūko ne tankų?
Istorikas analizuoja nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pajėgas, susidūrusias 1941-ųjų vasarą ir karo pradžioje. Jo pateikiami skaičiai ir išvada vienareikšmė – realių kovinių veiksmų teatre sovietų armija turėjo keturis kartus daugiau tankų, kurių didelė dalis buvo naujausių tipų. Skaičiais įrodinėjama ir tai, kad vokiečių dominavimą ore lėmė ne tai, kad jie esą turėjo daugiau naikintuvų.
Analizuodamas karo pradžios įvykius ir naikindamas teiginį apie galingą nokautuojantį vokiečių smūgį, jis kritikuoja ne tik sovietų istoriografiją, bet ir kimba į atlapus Viktorui Suvorovui (Rezunui) – populiariam pastarųjų dešimtmečių autoriui. Pastarasis, anot jo, nepakankamai įvertino Stalino užmojus ir užkibo ant tradicinio kabliuko. Kaip iliustraciją galima pateikti tokią citatą.
„Siekdamas kuo didžiausio įtaigumo, Suvorovas pasiūlė ir savo kur kas tikroviškesnį šio konfūzo priežasties variantą: Raudonoji armija pati rengėsi pulti ir neva todėl pamiršo bet kokį atsargumą. Lyginant su komunistinių „istorikų“ pasityčiojamai kvaila versija (kaip drovusis ir naivusis Stalinas bijojo suteikti Hitleriui „dingstį užpulti“), klaidinga Suvorovo hipotezė atrodo visai solidžiai.
Todėl pačios populiariausios tapo abi Suvorovo legendos: ir apie „vermachto pirmąjį nuginkluojamąjį smūgį“, ir apie tai, kad Raudonosios armijos sutriuškinimą lėmė faktas, jog kariuomenė, kuri buvo mokoma, ginkluojama ir rengiama puolamosioms operacijoms, 1941 m. birželio 22 d. buvo priversta gintis.
Be kita ko, pastebėsime, kad V. Suvorovas anaiptol nebuvo pirmasis šio varianto mitų kūrėjas. Tas pats Grigorenka dar 1967 m. rašė apie tai, kaip „kvailas“ gynybos liaudies komisaras Timošenka paklausė dar „kvailesnio“ Stalino ir birželio 22-ąją visą artileriją pastūmėjo į Vakarus. Esą, reikėjo palūkėti iki tamsos, bet vis tiek artilerija iš stovyklų ir priedangų buvo išvilkta dieną. Štai tada ją ir užklupo priešo aviacija. Ir sunaikino. Viską. Visus šešiasdešimt tūkstančių pabūklų ir minosvaidžių. Kiekvienas vokiečių bombonešis (o jų Rytų fronte buvo devyni šimtai), lėkdamas virš žemės kaip senovinėse skandinavų sagose minima mitinė Valkirija, vienu ypu sunaikino po sovietinį artilerijos pulką...“ – ironizuoja M. Soloninas.
M. Soloninas tvirtina, kad Sovietų Sąjunga rengėsi pirmoji pulti Vokietiją, nors ir buvo atsargi – stengėsi neįbauginti priešininko. Atkreipiamas dėmesys į karo apygardų pertvarkymą į frontus, kurie Sovietų Sąjungoje niekada frontai nebuvo kuriami taikos metu. Birželio 19 d. visų trijų frontų vadams buvo įsakyta štabus perkelti į lauko vadavietes (Šiaurės vakarų fronto vadavietė buvusi įrengta miške prie Panevėžio). Buvo parengti mobilizacijos planai ir t.t. M. Soloninas įrodinėja dokumentais, kad karas, anot jo, prasidėjo prasidėjo dar 1941 m. birželio 17 d.
„Yra rimtas pagrindas daryti prielaidą, kad visiškas Raudonosios armijos operatyvinis išskleidimas įsiveržimui į Europą faktiškai prasidėjo 1941 m. birželio 19 ar 20 dieną. Istorinėje literatūroje ir memuaruose išbarstyta daugybė tomis dienomis atsitikusių įsidėmėtinų įvykių“, rašo M. Soloninas.
„Taigi birželio 17 d. prasidėjo karas, bet dar ne Didysis Tėvynės karas. Jis prasidėjo kur kas vėliau. Gal 1941 m. vėlyvą rudenį, o gal net 1942 m. rudenį”, - priduria jis.
Istorikas ypač vertina žmogiškąjį faktorių. Pasak. M. Solonino, svarbi tiesa yra ta, kad daugelis sovietų liaudžiai priskiriamų, nuskurdintų, įbaugintų ir terorizuojamų žmonių jau karo pradžioje tiesiog nenorėjo kariauti ir žūti už TOKIĄ valdžią. Kai 1941-ųjų vasarą įskilo Stalino valdžios monolitas, daugelis žmonių rinkosi ir pasirinko ne Sovietų valdžios pusę. Didelė dalis sovietų armijos, anot istoriko, ne tik nemokėjo, bet ir tiesiog nenorėjo kovoti, nepasitikėjo savo vadais ir kompartijos siųstais politiniais darbuotojais. Pridėjus prie to negabų vadovavimą ir veiksmus, labai panašius į išdavystes, gauname kiek kitokį katastrofos, ištikusios Raudonąją Armiją karo pradžioje, priežasčių vaizdą.
Lietuvai aktualus ir kitas klausimas – kas ištiko tuomet, kai Sovietų Sąjungą laimėjo karą ir sėkmingai apiplėšė bei nusiaubė Vokietiją? Ką laimėjo sovietinė liaudis, į kurią vėl buvo gyva įmūryta ir Lietuva? Kaip pergalės trofėjus, pasak istoriko, galima nurodyti tolesnį terorą, prievarta išplatintas obligacijas, dar pusantro milijono badu mirusių žmonių, tolesnę militarizaciją ir pasiruošimą tolesniam pergalingam žygiui.
Kam įdomios šios temos – yra dvi išeitys. Galima, kiek palaukus, įsigyti knygą, kurią išleis leidykla "Briedis". Kiti gali susipažinti su istoriko Sigito Jegelevičiaus išsamia recenzija, paskelbta 2008 m. „Knygų aidų“ 6 Nr.
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 50