Gretos romanas: Meilės fobija (7) 17

Gretos romanas 2, Meilės fobija, jaunimas

17	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Brand X Pictures nuotr.

 

Pasiūlymas

Žingsniavau šalia Kreigo, stengdamasi atgauti žadą. Tikrai keistas sutapimas, kad jis atsirado čia ir būtent šiuo metu.

— Mačiau tavo pasirodymą, išties buvo puikus, net nebūčiau atspėjęs, jog taip gerai dainuoji. Kai bandžiau tave susirasti, barmenas pasakė, jog jau išėjai, — pradėjo, atidžiai mane nužvelgdamas.

—  Taip..., anksčiau labai mėgau kurti dainas.

— O dabar?

— Paprasčiausiai nebėra tam laiko.

— Tokia jauna ir jau tokia užsiėmusi?

Stabtelėjusi pažvairavau į jį.

— Jauna? — prunkštelėjau.

— Žinoma, — nusijuokė. — Tau kiek? Penkiolika? Nors pasidažius atrodai vyresnė...

— Aštuoniolika, — atsakiau.

— O… Vis tiek dar jauna.

— Na, ir kiek gi tau, pone subrendėli? — nusivaipiau.

— Dvidešimt ketveri.

— Žinoma, jau tikras vyras, — pamėginau sugėdinti.

— Na, tiesą sakant, taip.

Atsisukau į jį.

— Žinai, jei turėčiau galimybę, dabar mielai būčiau kokių penkerių. Tuomet gyvenimas atrodo gražus ir šviesus, lyg skaniausias saldainis, tačiau augdamas imi suvokti, jog tai tik milžiniškas, peraugęs brokolis.

— Kokia pesimistė, — nusijuokė. Regis, aš jį linksminau.

Staiga jis šiek tiek linktelėjo prie manęs ir ranka suvėlė plaukus.

— Ei…

— Tiesiog nesusivaldžiau.

— Nereikia elgtis su manimi, kaip su mažu vaiku, — įsižeidžiau.

— Juk sakei, norėtum būti penkerių.

— Taip, tačiau akivaizdu, kad man nebe penkeri, — pasakiau, ranka mostelėdama į save.

Kreigas atidžiai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, žvilgsnį kiek užlaikydamas ties krūtine.

— Ak, liaukis, — prunkštelėjau.

— Kas? Aš tik bandau įsitikinti, jog tu jau didelė mergaitė, — skambus jo juokas užpildė nakties tylą.

— Šmaikštuolis... — sumurmėjau.

Tiesą sakant, ši situacija ir mane šiek tiek linksmino, tačiau nenorėjau išsiduoti. Su juo pasijaučiau kažkaip keistai.

— Taigi, sėdi naktimis ir dainuoji kavinėse, čia tavo laisvalaikis?

— Gyvenimas — mano laisvalaikis. O šiuo metu bandau tiesiog išgyventi. Pavyzdžiui susirasti butą ir darbą… — nejučia atskleidžiau savo planus.

— Kaip suprasti butą? O kur tu dabar gyveni?

— Na, šiuo metu čia, — pasakiau ir žvilgtelėjau į kojas, — Štai čia, kur stoviu, — mostelėjau rankomis į šonus.

— Pala, nori pasakyti, neturi, kur gyventi, — netikėdamas savo ausim išspaudė, žiūrėdamas į mane.

Staiga mano pačios nuostabai ėmiau garsiai kvatotis.

— Tau tikrai derėtų pamatyti savo veido išraišką, — krizenau. — Atrodai lyg Švarcnegeris, prisiplojęs prie stiklo…
— Gerai, — nutęsė. — Tačiau tai esmės nekeičia.

Mačiau, kaip jis vėl bando atgauti normalią savo veido išraišką.

— O ką tu manei? Jog šokinėjimas nuo tiltų yra mano hobis? Kai ničnieko neturi, nei kur eiti, nei su kuo pasikalbėti, kad ir ką bedarytum, grįžti į pradžią ir kartais net dar baisesnės būsenos, kai nematai jokios ateities, kai žinai, jog jei pradingtum, niekas tavęs nepasigestų, tai kam visa tai reikalinga? — išliejau visą savo apmaudą. — Rankos galbūt dar ir keliasi, tačiau siela jau seniai susitaikiusi su pražūtim ir tai tik laiko klausimas. 2 psl. >