XX amžiaus pabaiga ir trečio tūkstantmečio pradžia įtvirtino naujas pasaulio vystymosi tendencijas, įvardintas globalizacijos pavadinimu. Globalizavimas, tikrąja ir perkeltine prasme, technologijų pagalba suartina valstybes, naikina atstumus ir sienas tarp jų bei visą pasaulį „suspaudžia“ iki kaimo dydžio. Globalizavimo tikslas: pasaulinė vyriausybė ir viena pasaulinė tvarka, t.y. visas pasaulis – viena valstybė, viena ekonomika ir viena ideologija, kurią visi privalės priimti ir jai paklusti. Spėsiu, kad kitokių ideologijų nebus. Kur dėsis tautos ar atskirai paimta tauta? Manyčiau, tai priklausys nuo jų pačių: norės išlikti – puoselės tautiškumą, nenorės ar nesugebės – asimiliuosis. Galų gale visi (aišku, ne mes, o mūsų tolimi palikuonys), deja, taps pasaulio piliečiais. Sakot, pasaką ar kokį fantastinį filmą pasakoju? Manau, kad ne. Pasaulis tikrai nesulauks savo egzistavimo pabaigos 2012 metais. To nepajusim vien todėl, kad visi būsim pakeliui naujos pasaulinės tvarkos link.
Pirmieji globalizavimo dvasiniai guru buvo finansuojami pasaulinių finansinių korporacijų ir tarptautinių organizacijų. Šiandieną prie globalizacijos ideologijos skleidėjų finansavimo bei jų skelbiamų idėjų įgyvendinimo, aktyviai prisideda vietinių šalių oligarchai bei stambaus kapitalo turėtojai ir šiaip sąmoningi ir nesąmoningi verslininkai.
Įvertinant valdžioje buvusių ir esančių politikų rankomis atlikto darbo pasekmes, natūraliai iškyla klausimas: kas šiandieną galėtų paneigti tvirtinimą, jog vienas iš globalizacijos ideologijos skleidėjų Lietuvoje yra laisvosios rinkos institutas (LLRI)? Juk analogiški arba panašūs padaliniai yra įkurti beveik visose šalyse. Vienose šalyse jie yra ekonomikos ir politikos nuošalėje, kitur – pavyzdžiui, Lietuvoje jie – ant balto arklio. Ir tai nenuostabu: tereikia tik perskaityti šios įstaigos rėmėjų pavadinimus. O jie (rėmėjai) ir deimantiniai, ir auksiniai, ir sidabriniai, ir gintariniai. Valstybės galios bei įsipareigojimų mažinimas savo piliečiams – pagrindinis LLRI uždavinys, puikiai sutampantis ir su globalizacijos šalininkų tikslais. Kiekviena vyriausybė Lietuvoje iki šiol laikė būtinybe šio instituto atstovus turėti savo padėjėjų ar patarėjų korpuse. O dabar jau jų turime ir Vyriausybėje. LLRI pasiūlymų įgyvendinimas nėra jau toks nekaltas dalykas, kaip kartais bandoma pristatyti. Apie juos kalbėta straipsnyje „Sodros likimas – intelekto testas Lietuvai“, todėl nesikartosiu. Tie, kas stebi LLRI 15 metų darbą, atkreipė dėmesį, kad jų pasiūlymuose nėra nei tautiškumo, nei pilietiškumo, nei valstybiškumo šaknų ar užuomazgų. Jų darbas, kaip ir auksas – kvapo neturi...
Negaliu tvirtinti, kad globalizacija yra kažkoks blogis. Tiesiog iki jos tiek valstybei, tiek ir žmonėms, reikia subręsti. Juk evoliucija nemėgsta stagnacijos. Ji vis traukia į priekį. Bet čia, yra vienas „bet“. Manau, jog aukšto ekonominio išsivystymo šalims, kur dauguma piliečių yra ekonomiškai pajėgūs, kur valdžia yra kontroliuojama visuomenės, globalizavimo procesų įgyvendinimas gali būti valdomas. Nors, aišku, ir ten yra sava opozicija. Tačiau Lietuvoje, kur tik prieš 20 metų atkurta nepriklausoma valstybė, kur dar nespėjo pasikeisti ir viena jos gyventojų karta, dar nesukūrėme naujausių laikų savo valstybės istorijos. Čia dauguma žmonių yra ne tik kad ekonomiškai nepajėgūs, bet ir gyvena ties skurdo riba. Vis mažiau lieka abejonių: kol neturime pilietinės visuomenės, mums dalyvauti globalizavimo procesuose yra per anksti. Pastarieji du dešimtmečiai tautai jau atnešė didžiulius išbandymus, nes vietoj žadėtos gerovės ir demokratijos, teko paragauti laukinio kapitalizmo ir oligarchijos teikiamų „privalumų“. Tuo tarpu LLRI kaskart teikia vis naujus ir dar radikalesnius pasiūlymus valstybės „išbuožinimui“. Vien dėl šios priežasties dalyvauti globalizavimo procesų varžybose ir dar jose pirmauti, yra kvaila ir pavojinga. Tai tas pats, kas bėgti priešais traukinį žinant, kad nuo jo pabėgti nepavyks.
Manyčiau, jog šio lygio eksperimentus reikėtų palikti labiau pasirengusioms ir atsparesnėms valstybėms. Mums ir taip reikia – aplenkiant laiką – pasivyti senąsias ES valstybes ne tik formos, bet ir turinio prasme. Mes dar turime suformuoti savo valstybės vertybių sistemą ir turėti aiškią jos ateities viziją, kad politikams niekas iš šono negalėtų primesti savo pažiūrų. Į globalizavimo traukinį visomis prasmėmis spėsime, dėl to galime neabejoti. Bet pirma – bent apsidrauskime, sustiprindami ir save, ir valstybę, žinant, jog ‚ne viskas auksas, kas žiba“. Iki to laiko, galėtume LLRI paskolinti kuriai nors kitai, nuotykių ieškančiai valstybei. Bet, iš kitos pusės, kuo ta valstybė nusikalto?
Dainius Paukštė, LSDS pirmasis pirmininko pavaduotojas
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 8