ELTA nuotr.
Iš anksto pasakyti, reikia ar nereikia prezidentei Daliai Grybauskaitei vykti į Maskvą minėti Pergalės dienos būtų viduramžiška, primintų tarsi pasenusį požiūrį į maldas. „Esą jeigu eini į bažnyčią, tai būtinai reikia kalbėti „Tėve mūsų“ ar „Sveika Marija“. Tačiau mes puikiai žinome, kad modernūs žmonės ir bažnyčiose meldžiasi moderniai“, – humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius, vertindamas besikeičiančią Lietuvos užsienio politiką, laikosi nuomonės, jog sprendimą dėl galimo vizito turėtų priimti tik pati prezidentė visapusiškai įvertinusi susiklosčiusias tarptautines aplinkybės. O interesų grupės ar jų ambicijos, žiniasklaidos formuojama visuomenės nuomonė ir nuotaika D. Grybauskaitės sprendimui įtakos daryti neturėtų.
Užsienio politikos klausimų svarstymas virto viešu šou, tai nėra normalu. A. Kasparavičiaus nuomone, Lietuvos užsienio politikoje vieną perversiją (iškrypimą) pakeitė kita.
„Šiandien šalies užsienio politikos komentatorių nors vežimu vežk. Komentuoja ir įvairius patarimus prezidentei dosniai žarsto ne tik įvairaus kalibro profesionalai, neretai apie tai neparašę net vienos knygos, bet dažnai net tipiški mėgėjai, klounai ir namų šeimininkės. Tai nėra normalu ir jokiu būdu nerodo nei visuomenės pilietiškumo nei aukštos politinės kultūros. Užsienio politika ir diplomatija nėra kažkokie vidaus politikos marškiniai, kurie turi būti viešai ir vos ne kasdien žiniasklaidoje skalbiami, kabinami ir džiovinami” – mano istorikas. Jis pabrėžė, kad užsienio politika ir klasikinė diplomatija pirmiausia yra vertinga savo manevringumu, taktu ir geru skoniu.
"Ar kam teko girdėti, skaityti, jog tarkime, britų visuomenė ginčijasi ir kivirčijasi dėl to: vykti karalienei į Maskvą švęsti Pergalės dienos ar ne? Viešų ginčų Londone, britų spaudoje nebuvo, nėra ir nebus tuo klausimu. Nors britai labai didžiuojasi savo demokratija ir liberalizmu", - kalbėdamas su "Balsas.lt" sakė mokslininkas.
***
– Kaip žiūrite į prezidentės brėžiamas naujas užsienio politikos gaires?
– Prezidentės pasirinktoje bei jos ir jos komandos vykdomoje užsienio politikos taktikoje, jos realizavime, galime pastebėti teigiamų ir neigiamų dalykų. Greta pozityvių poslinkių, matau ir tam tikrų klaidų, neprofesionalumo, karščiavimosi, inertiškumo ir kai kurių kitų ydų, padarytų per pastaruosius keletą mėnesių. Tačiau, man regis, tos klaidos ar netikslumai, kurie buvo padaryti, sakykime, tam tikri diplomatinio netakto žingsniai – pakvietimo forma Rusijos prezidentui – nėra tokie dideli, kad iš principo užgožtų tuos teigiamus polinkius, kurių iš D. Grybauskaitės yra tikimąsi.
Turime suvokti: gyvename dinamiškame, geopolititiškai nuolat atsinaujinančiame pasaulyje, politiškai kolegialiame pasaulyje ir būtent tai, regis, ir yra dalykai, kuriuos D. Grybauskaitė suvokia. Ir, atsispirdama į šiuos principinius dalykus, bando brėžti lietuviškos diplomatijos gaires bei formuoti užsienio politiką.
Užsienio politikos paveldas, kuris atiteko D. Grybauskaitei ir su kuriuo jai tenka dirbti, nėra vienareikšmis ir paprastas. Tai jokiu būdu neturi būti pamiršta. Viena vertus, Lietuvai tapus NATO ir ES nare, Lietuva formaliai geopolitiškai yra tvirtai tapusi Vakarų pasaulio ir Vakarų civilizacijos dalimi. Kita vertus, mūsų „vakarietiškumas” Briuselyje ir Vašingtone įvairiais politiniais, ekonominiais, kultūriniais organizaciniais aspektais iš tiesų dar yra testuojamas. Tai reiškia, jog Lietuva, jos geopolitika ir užsienio politika jokiu būdu ir jokiomis aplinkybėmis neturi tapti nei NATO nei ES nuolatine problema ir nuolatiniu galvos skausmu. O būtent taip buvo atsitikę per paskutinius porą Valdo Adamkaus prezidentavimo metų, kada dažniausiai tariamos ar virtualios Rusijos grėsmės Lietuvai, nelyg kokios negyjančios, nuolat kraujuojančios stigmos viešai buvo demonstruojamos Europai ir pasauliui. Tai buvo klaida. Už ją mes jau nemažai ir politiškai ir ekonomiškai sumokėjome. Ir, manau, dar turėsime kurį laiką mokėti.
Taigi, prezidentei atitekęs iš pirmtako politinis paveldas ne pats geriausias ir jame nemažai taisytinų vietų. O kaip žinia, sulūžusį daiktą visada lengva pataisyti. Kartais yra paprasčiau sukurti naują. Todėl klaidas teks taisyti. Situacija tokia, kad, regis, prezidentė D. Grybauskaitė, neturi didelio pasirinkimo. Ji gali ir privalo rinktis tik komandą, profesionalią, bet ne Lietuvą. Ir veikti taip, kaip reikalauja visuomenės ir valstybės interesai, konkreti geopolitinė situacija.
– „Sulūžusiu daiktu“ vadinate V. Adamkaus vykdytą užsienio politiką?
– Na čia daugiau metafora, tačiau, manau, ne blogiausiai iliustruojanti buvusią situaciją. Prisiminkime, kad ir iš piršto laužtą pompastišką doktriną apie Lietuvos lyderystę regione. Kur tas regionas ir kur ta lyderė, kur tos doktrinos pionieriai? Kita vertus, mūsų santykiai pastaruoju metu su kai kuriais Rytų kaimynais demagogine prasme buvo pernelyg konfrontaciniai ir tai praktiškai mums nedavė jokios esminės politinės, propagandinės, ūkinės ar kitokios naudos. Tos opios problemos, kurias Lietuva kelia Rusijos atžvilgiu – Medininkų ir Sausio 13-osios žudynių bylos, okupacijos fakto politinis-juridinis patvirtinimas, okupacinės žalos atlyginimo klausimas, ir taip toliau – per Lietuvos Respublikos gyvavimo dvidešimtmetį pozityvo link iš esmės nepasistūmėjo nei per žingsnį. Netgi priešingai.
O tai rodo, tik tris dalykus: arba Lietuva kelia problemas didesnes už savo realius politinius-diplomatinius pajėgumus, arba problemoms spręsti pasirinkta klaidinga strategija bei taktika, arba pačios problemos formuluojamos politiškai neraštingai. Siekdami pozityvaus rezultato visais atvejais, pirmiausiai privalome griežtai vertinti save ir tik paskui žvelgti į potencialius oponentus ir jokiu būdu nesitikėdami kažkokių dovanų ar nuolaidų iš jų.
Galime kalbėti ir apie labai konkrečius dalykus, pavyzdžiui, naftotiekį. Aš čia detaliai neanalizuosiu, o tik paklausiu: kieno nafta dabar vežama į Mažeikius ir kodėl? Kodėl rusiška nafta "Družbos" naftotiekiu tekėjusi į Mažeikius, bet nepasiekusi didelėmis apimtimis Vokietijos buvo gerai, o ta pati rusiška nafta, kurią planuojama varyti į Vokietiją Baltijos jūros dugnu aplenkiant Lietuvą, jau blogai? Ką mūsų buvusieji užsienio politikos vairininkai tokia retorika ir tokia logika norėjo apgauti? Prieš ateinant D. Grybauskaitei į Daukanto aikštę buvo padaryta daug panašaus pobūdžio neteisingų žingsnių. Ta pati jau minėta doktrina, kad „Lietuva – regiono lyderė“. Nesakau, kad tokia doktrina visais atžvilgiais bloga idėja. Tačiau laikas, kada ji buvo deklaruota, kada, ir būtent kaip ją buvo bandyta realizuoti, buvo netinkamas. Dirbama buvo nemokšiškai ir visiškai tam neparengtoje dirvoje. Pagaliau, ją bandyta realizuoti tokiomis politinėmis technologijomis, kurios iš principo buvo pasmerktos žlugti.
Po prezidento apkaltos iškelti "Regiono lyderės" koncepciją galėjo tik visiškas politinis beraštis arba provokatorius. Ir kas šiandien iš tos doktrinos liko? Gera idėja diskredituota, Taline ji tapo anekdotu, ir artimiausius keliolika metų Lietuva gali tik pasvajoti apie tokią lyderystę… Ir iš tos situacijos išeiti tenka būtent D. Grybauskaitei. Šiandien galima apgailestauti, galbūt, tik dėl vieno rimtesnio dalyko: per septynis prezidentės darbo mėnesius taip ir nesugebėta parengti Lietuvos valstybės ir jos užsienio politikos naujos, pozityvesnės, geopolitiškai labiau subalansuotos, diplomatiškai skoningesnės koncepcijos. Jeigu mes pripažįstame, kad „regiono lyderės“ doktrina žlugo nė nepradėjusi realizuotis, tai alternatyva šiam sulūžusiam daiktui iš esmės yra nepateikta. Gal tai ir yra vienas iš ryškiausiai matomų dabartinės Lietuvos valstybės trūkumų didžiojoje politikoje?
– Minėjote D. Grybauskaitės klaidas. Tai – D. Medvedevo ir A. Lukašenkos kvietimas į Lietuvą minėti Kovo 11-osios?
– Ne tiek patys pakvietimai, kiek pasirinkta forma – kaip tai buvo padaryta. Be to, manau, buvo pasirinktas visai tam netinkamas laikas. Juk yra nusistovėjusios tarptautinių santykių tradicijos kviečiant valstybių galvas, tam tikros normos – dėl laiko, dėl terminų. Rusijos prezidento pakvietimas smarkiai pavėluotas. Vėliausiai, jis turėjo būti išsiųstas prieš 6 mėnesius, netrukus po inauguracijos. Bet čia regis prezidentės komandai pritrūko ryžto ir susiorientavimo situacijoje. O tai savo ruožtu rodo, kad D. Grybauskaitė į rinkimus ėjo neturėdama aiškių valstybės užsienio politikos gairių. Todėl dabar jai tenka improvizuoti. Tačiau improvizacijos nėra geriausias būdas realizuoti valstybės nacionalinius interesus. Galiausiai, kvietimai išsiųsti tragiškomis Lietuvai sausio dienomis. Tai vėlgi, manau, buvo absoliučiai netinkamas kontekstas ir, tikriausiai, ne tiek prezidentės, kiek jos komandos vėjavaikiškas požiūris. Kita vertus, jei kviečiamės ir norime, kad atvyktų, tai kvietimui sąlygų nekeliame. Abejoju, kad tarkime Rusija, Vokietija ar net Šveicarija, norėtų laikyti, kokius nors viešus "pažangumo" testus viena kitos atžvilgiu.
– Kai kas aiškino, kad tai ypatingas įžvalgus diplomatinis gestas, esą parodysiantis Rusijos požiūrį į nepriklausomą Lietuvą. O tai bus galima panaudoti kaip argumentą sprendžiant - vykti ar ne į Maskvą minėti Pergalės dienos gegužės 9-tąją.
– Kovo 11-osios vizito iš Maskvos į Vilnių ir iš Vilniaus į Maskvą gegužės 9-ąją tarpusavyje sieti nereikėtų iš principo. Toks aiškinimas, sakykime, labai nediplomatiškas, nepasiteisina netgi vidaus politinės propagandos prasme. Jau nekalbant apie tarptautinę sceną. Ir jis tikrai neduos laukiamo rezultato, jei būtent taip galvojo prezidentė ar jos komanda.
– Tačiau prezidentė artimiausiu metu turi apsispręsti – reikia vykti į Maskvą ar ne.
– Pirmiausia sprendimą turi priimti tas žmogus, kuriam tai priklauso pagal pareigas. Taigi, ne visuomenė, tiksliau – ne emociškai jautri visuomenės dalis. Tai – sudėtingas klausimas. Juk 2005-aisiais vyko didžiulė diskusija – reikia ar ne V. Adamkui vykti į gegužės 9-osios minėjimą Maskvoje. Ir mes matėme labai niūrią situaciją, kai tuometinis prezidentas labai ilgą laiką delsė, nesiryžo apsispręsti, visa žiniasklaida faktiškai tąsė tą tematiką. Galiausiai, prezidentas ir tuometinė jo komanda atsidūrė tokioje situacijoje: jei ir norėjo vykti, tai praktiškai jau nebegalėjo, nes visuomenė buvo taip nuteikta ir įsiūbuota, jog būtų nesupratusi prezidento kitokio sprendimo.
Turiu pripažinti, kad būtų labai neprotinga pakartoti 2005-ųjų situaciją. Priimtume sprendimą, kuris kuris išplauktų ne iš valstybės interesų, kiek iš žiniasklaidos suformuotos tariamai visuomenės nuomonės. Tai būtų klaidingas sprendimas. Šį sprendimą turi priimti prezidentūra, o konkrečiai – pati prezidentė, atsižvelgdama į labai konkrečią tuo metu susiklosčiusią situaciją regione, Europoje ir pasaulyje, atsižvelgdama į besiklostančius kitų valstybių santykius ir požiūrį į Rusiją. Matydama visą užsienio politikos panoramą, matydama ją ne fragmentuotą, su didžiąja Rytų kaimyne, matydama Lietuvą bendrame Europos Sąjungos geopolitiniame kontekste ir kaip būtent tuo metu klostosi Lietuvos interesai.
Iš anksto pasakyti, reikia ar nereikia prezidentei Daliai Grybauskaitei vykti į Maskvą minėti Pergalės dienos būtų viduramžiška, primintų tarsi pasenusį požiūrį į maldas. „Esą jeigu eini į bažnyčią, tai būtinai reikia kalbėti „Tėve mūsų“ ar „Sveika Marija“. Tačiau mes puikiai žinome, kad modernūs žmonės ir bažnyčiose meldžiasi moderniai. Net katalikiškose bažnyčiose, tarkime Lietuvoje, Prancūzijoje ar Portugalijoje pamaldų formą kiek skiriasi. Juk kalbame ir gyvename modernios politikos laikais. Tad manau, kad tai tik prezidentės, kuri turi visą informaciją, mato mūsų valstybės interesus, reikalas: tik ji turi priimti šį sprendimą. Tokį, kokio reikalauja valstybė, o ne vienos ar kitos interesų grupės, ambicijos, visuomenės momentinės nuomonės ar nuotaikos.
Man regis iki 2008 – ųjų rudens apie Lietuvos užsienio politiką praktiškai viešojoje erdvėje nebuvo svarstymų. Ir ką nuspręsdavo Daukanto aikštė ar URM, viskas būdavo gerai. Tai, aišku, buvo perversija. Dabar metėmės į kitą kraštutinumą, į kitą perversiją: Lietuvos užsienio politiką, diplomatiją, Lietuvos santykius su užsienio valstybėmis pavertėme vos ne viešu šou. Apie tai svarsto visi ir tarsi visi turi informaciją, tarsi visi pajėgūs politiškai svarstyti tuos klausimus, duoti savo patarimus. Manau, tai irgi perversija ir iracionalu.
– Nuo užsienio politikos yra neatsiejama ir Lietuvos istorinė praeitis, kuri – ypač santykiuose su Rusija – vaidina lemiamą vaidmenį. Ir bent iki šiol istorija ir užsienio politika buvo glaudžiai susijusios. Dabar tarsi bandoma tuos dalykus kiek atriboti.
– Norėčiau tik pridėti, kad prezidentė suvokia istorijos reikšmę, tačiau nesiekia istorijos perkelti į politiką. Tai sveikintina. Bent jau tuo norėčiau tikėti. Galima su tuo, ką sakote, sutikti.
Istorinė praeitis neturėtų mums kliudyti kurti modernios stiprios ir savarankiškos, savimi pasitikinčios ir besididžiuojančios Lietuvos Respublikos. Suprantu, kad mes, Lietuvos piliečiai turime didžiuotis savo istorija, ją žinoti ir atsiminti jos duotas pamokas. Tačiau vien tik ant istorinio pamato formuoti savo užsienio politikos mes negalime. Istorija yra praėjęs laikas, o politika yra menas kurti dabartį ir ateitį. Istorinė atmintis mums garantuoja mūsų kultūrinę ir pilietinę tapatybę, bet istorinė atmintis nėra vienintelis valstybės nacionalinis interesas.
Mums reikėtų užsienio politikos uždavinius, strategiją, taktiką formuluoti taip, kad uždaviniai būtų realūs ir įvykdomi. Kad piliečiai jaustų pažangą. Formuluoti uždavinius ir tikslus, kurie nepasiekiami – kaip kad pavyzdžiui Rusijos sulaikymo strategija – tai yra ne politika, o tam tikra prasme tik viduramžiškas ritualas, savotiškas politinis užkalbėjimas su moderniais viešojo šou elementais.
Taip valstybės užsienio politikos strateginių uždavinių savo laiku neformulavo net LDK didieji kunigaikščiai, Ponų Taryba ir vaivados, nors LDK ekonominis-politinis potencialas tam tikrais istoriniais laikotarpiais tokią misiją gal ir darė įmanomą. Per paskutinius metus, iki 2009-ųjų vidurvasario užsienio politikoje matėme nemažai propagandinio šou elementų, ypatingai viešojoje erdvėje, viešojoje retorikoje. Tai niekaip nebuvo susiję su strateginiais valstybės tikslais ir interesais. Todėl šiandien nuo barokiškos retorikos, virtualių įvaizdžių kūrimo kompanijų laikas pereiti prie labai svarbių ir konkrečių darbų. Kurti Europos Sąjungoje Lietuvos valstybę pasitikinčią savimi ir savo piliečiais. Tad linkėčiau, kad Lietuvos užsienio politika taptų solidesnė, su kuo mažesniu tuščių politinių saliutų triukšmu ir, svarbiausia, efektyvesnė.
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 100