Naujienos
Corbis nuotr.
Deja, frazę, jog „laikas – geriausias mūsų mokytojas“, dažniausia prisimename tik tuomet, kai jau nebėra kelio atgal. Tik neatsargiai kopdami į gyvenimo viršūnę ir netikėtai paslydę, mes staiga susimąstome ir ieškome nuopuolio priežasčių.
Suaugęs žmogus paprastai savo klaidas suranda greičiau, o jaunimui neretai dar ilgai tenka paklaidžioti vingiuotame gyvenimo klystkelyje. Tačiau ne visuomet ir brandaus amžiaus žmogus išvengia tų pačių pasikartojančių kliūčių. Tad ne vienam daugelį metų kyla klausimas, ką daryti, kad mūsų egzistencija šioje žemėje būtų ne tik prasminga, bet ir maloni?
Kiekvienas iš mūsų nori, kad gyvenimo netemdytų juodi debesys, kad dienos būtų šviesios ir laimingos. Bet ar patys nors kiek bandome prasklaidyti virš savęs tvyrančių negerovių virtinę? O gal savo blogais poelgiais dar labiau įaudriname pilkų debesų jūrą?
Be abejo, atsakymas slypi tik mumyse. Jei suprasime, jog piktas žodis nuliūdina artimąjį, kad niūrios mintys alina kūną ir sielą, kad pagiežingas žvilgsnis griauna meilę, tą pačią akimirką juodžiausios spalvos pasitrauks ir privers mus šypsotis.
Tikriausiai daugelis paprieštarautų teigdami, jog gyvenimas yra per daug sudėtingas, nebeišgalintis spinduliuoti tik pačiais tyriausiais atspindžiais. Ir tai − gryna tiesa, kadangi tą pačią sekundę vieni patiria džiaugsmą ir harmoniją, kiti – liūdesį ir skausmą, nes pasaulyje nėra vienalyčio gėrio pažinimo, o be jo griūva ir tikėjimas, kurio praradimas į giliausią bedugnę įtraukia net pačius trapiausius mūsų pojūčius.
Būtent per silpna tikėjimo svarba ir gundo negrįžtamai suklysti. O švariems išlipti iš savo nuodėmių jau nebeįmanoma. Todėl norint bent kiek apvalyti susikaupusio blogio apraiškas, būtina nenuilstamai tikėti ir besisukančiame gyvenimo rate rasti nors minutėlę nuoširdžiai maldai.
Kaip žinia, mažiausiai su gyvenimu susipažinę jauni žmonės, todėl jiems yra sunkiausia išsirinkti teisingiausią kelią. Tad jaunimas neretai aplanko galybę sankryžų, įstringa siauruose takeliuose, kur galiausiai suvokia padarytų paklydimų svarbą tolimesniame gyvenime.
Tačiau kaip ir visame pasaulyje, taip ir žmoguje, nieko nėra apibrėžto. Juk kartais paauglys mąsto ir gyvena žymiai vertingiau nei suaugusieji. Taigi, išskirtinais atvejais gyvenimo pažinimas nepriklauso nuo laiko. Tačiau kaip bebūtų, kiekviena prabėgusi minutė palieka neišdildomą pėdsaką ir praeities prisiminimuose, ir ateities vizijose.
Bene stipriausiai mūsų tikėjimą palaužia mintys apie šio pasaulio neteisybę. Mums nuolat kyla klausimų, kodėl geri žmonės kenčia, dėl ko likimas jiems siunčia pačių žiauriausių išbandymų? Kodėl tuo tarpu blogesni žmonės neretai gyvena mažesnėse kančiose?
Tokie pamąstymai be aiškaus atsakymo ir naikina gėrį. Žmonės, nesuvokdami, jog privalo iškęsti jiems skirtą likimą, dar labiau pasiduoda neigiamoms jėgoms. Būtent dėl to šiūdienos gyvenimas nenuilstamai sunkėja, atsiranda vis daugiau fizinių ir dvasinių skausmų. O kas graudžiausia – tai paliečia vis jaunesnius šios žemės gyventojus, kurie dar per silpni pasipriešinti blogio apraiškoms. 2 psl. >
Justina 2010-02-05 02:31
nes pries darant nepagalvoja :D
jurbangas 2010-02-03 18:23
reikia mokytis is svetimu klaidu. taskas.
Ofka 2010-02-03 18:13
Klaidų reikia ne gailėtis, o iš jų mokytis.
A. 2010-02-03 17:04
nes klaidas pripažinti nemalonu.