Naujienos
Brandstock nuotr.
Nes randame ją, kai mažiausiai jos tikimės;
nes noras ją išsaugoti mus verčia tobulėti;
nes pasidaro sunku kvėpuoti, kai ji išeina;
nes gyvename dėl jos. Todėl ji – meilė.
Hugo Asch
Septynių, aštuonių, dešimties tonų popieriaus neužtektų norint aprašyti meilę. Tuščias darbas. Nei žodžiais, nei muzika, nei pačiais subtiliausiais piešiniais nepavyktų to padaryti. Menas apskritai niekada negalėjo varžytis su pačiu giliausiu meilės jausmu.
Menas imituoja meilę, priartina prie jos, sukelia milžiniško intensyvumo jausmus, todėl ir galime „įsimylėti“ genialius potėpius ant drobės, tobulą styginių kvarteto melodiją ar nepriekaištingą eilėraščio posmą. Taip jau yra. Menas supa meilę ir kartais net ją atakuoja, susimaišo su ja, įsibrauna į ją. Tačiau niekada negali jos pakeisti. Nėra gyvenimo be meno, nes nėra gyvenimo be meilės. Tai pati intensyviausia emocija, kuri priverčia menininką stengtis ją įamžinti. Aistra kitam žmogui. Ta amžinai deganti ugnis.
„Apakintas Dievo“, taip vadino filosofą Benediktą Spinozą, kuris matė ir jautė Dievą Gamtoje ir visoje aplinkoje. Ar galima mylėti nebūnant „apakintam meilės“? Vargu. Įsimylėjimas užvaldo viską.
Ir tuomet neišvengiamai prarandame saiką. Įsimylėjimas, kaip Spinozos Dievas, pasireiškia viskame, ką jaučiame ar veikiame. Kito žmogaus buvimas šalia gali būti toks pat hipnotizuojantis, kaip ugnies šokis tarp malkų ar smarkus lietus krentantis ant žolės.
Bet dar labiau hipnotizuoja to žmogaus nebuvimas. Tai nepaliaujamai persekioja mus, ką bedarytume. Ilgėjimasis mylimojo yra tikras iššūkis jausmams. Skausmas ir malonumas – ta neišvengiama meilės dichotomija. Baimė netekti, malonumas vėl susieiti. Prisilietimai iš naujo susitikus dažnai yra nepamirštami. Niekas negali atsispirti pagundai be saiko švęsti meilės sugrįžimą, kuris tampa ir pačio gyvenimo sugrįžimu.
Ypač tada, kai vaizduotė jau buvo pradėjusi pavojingai flirtuoti su mirties bedugne, nebesitikint, jog kada nors kas nors dar mus pamils.
Kai kalbama apie įsimylėjimą, dažnai naudojama retorinė figūra „gimininga siela“. „Gimininga siela“ yra veidrodis, atspindys to, kuo esame, bet pirmiausia to, kuo norėtume būti. Meilėje rezultatas niekada nebūna teisingas. Du plius du gali būti trys arba penki, bet niekada nebus keturi.
Tuo tarpu, tai, kas neatrasta – paslaptis (tačiau ne slapukavimas!) yra raktas, kuris atveria duris į erotiką. Žinoti viską apie kitą – tai įsmeigti peilį į nugarą netikėtumui, malonumui atrasti naujus stebuklus, kurie padeda sukurti didžiąją sąjungą.
Absoliutus tikrumas, kai kalbame apie meilę, tikrą meilę, nepadeda mums milžiniškos jausmų visatos tyrinėjimuose. Geriau atsispirti šiai aukščiausio laipsnio savimeilei – mylėti žmogų, kuris yra identiškas tau. Kitame žmoguje, kasdieniame tobulėjime, mylimojo ieškojimuose, atradimuose, štai kur raktas į Didžiąją Paslaptį – meilę. 2 psl. >
;(* 2010-05-20 22:50
As jau pasimokiau kad meile yra bewiltiskas dalykas , jai susirandi waikina bandai prie jo...
bagyra 2010-02-16 20:56
kaip gera myleti ir buti mylimai...jaustis saugiai, rupintis kazkuo...kai kas ryta gali pasakyti...
Gintare 2010-02-09 13:45
Grazu. Tiek ir uztenka. :)
VENERA 2010-02-07 23:25
STAI ESME. Meilė yra vienintelė. Visa kita – tik paguoda, būkite tikri.