Kai prieš kelerius metus nusipirkau antikvarinį sekreterą, nepagalvojau, kad teks narplioti įdomią istoriją. Baldas nebuvo geros būklės. Nepakako ir dulkių nuvalyti. Keli vidiniai stalčiai visai neatsidarė. Į pora stalčiukų dar ir šiandien neįsibroviau. Bidermejerio stiliaus sekretere, priskiriamam XIX a. viduriui ar antrajai pusei, radau pritvirtintą inventorinį ženklą, kuriame rusiškai parašyta „9 dragūnų pulko vadas Marijampolė 1892“ (įrašai sunkiai įskaitomi).
Šis inventorinis ženklas suintrigavo, bet pasidomėti jo istorija žadėjau vis vėliau. Kai pavyko atrakinti vieną stalčių ir susipažinti su radiniais, kilo dar didesnis noras sužinoti apie šio sekretero savininką. Viename internetiniame forume pavyko susipažinti su Maskvos istoriku, caro armijos kavalerijos istorijos specialistu. Aleksandru Voronovu, kuris domėjosi caro laikais Marijampolėje dislokuotomis karinėmis įgulomis. Jis, manęs, kad tokio kapo seniai nėra, užvedė mane „ant kelio“. Ir dabar gailiuosi, kad sekretere rastus laiškus, kuriuose, mano pirmine nuomone, būta tik buitinio susirašinėjimo, išmainiau į senovinius atvirukus. Daugelis pulko istorijos faktų buvo man žinomi, bet aš nesidomėjau čia tarnavusių kariškių biografijomis. O pasirodo vertėjo.
Iki 1863 – 1864 metų sukilimo Marijampolėje nebuvo dislokuotas joks caro armijos karinis vienetas. Tačiau nuo 1874 m. prie miesto, Degučių kaime, jau stovėjo 12 Astrachanės grenadierių pulkas, kuris ten pradėjo kurtis po sukilimo. Išliko ir XIX a. pabaigos nuotrauka, kurioje užfiksuoti karinio miestelio mediniai statiniai. 1898 – 1910 m. mieste, nenustatytoje vietoje, stovėjo 111 Dono pėstininkų pulkas. Anksčiau (iki 1892 m. – neabejotinai) jis dislokavosi Ukmergėje.
Iškeldinus 111 Dono pėstininkų pulką (matyt, 1903 m.) į mieste nuomotus namus ar butus, 9 Jelizavetgrado dragūnų pulkas galutinai persikėlė į jų kareivines pietinėje miesto dalyje. Pastarosios dokumentuose įvardijamos taip – „netoli miesto“. Tiesa, 1907 m. 9 Jelizavetgrado pulkas pervadintas 3 Jelizavetgrado husarų pulku – tai įnešė šiokios tokios painiavos aiškinantis šią istoriją.
Šių laikų rusų istorikas A. Pavliukovas teigia, kad dar XX a. pradžioje buvo naudojamos Degučių kaimo kareivinės, kuriose 1898 m. įsikūrė dalis iš Kauno atkelto 111 Dono pėstininkų pulko kareivių. Iš XIX a.- XX a. sandūrų nuotraukos ir caro armijos karininko, praėjusio per Marijampolę 1915 m. prisiminimų, tenka konstatuoti dar vieną niekur neakcentuotą faktą: dar vienos kareivinės ar pietinių kareivinių sudėtinė dalis buvo karinis miestelis, išsidėstęs kairiajame Šešupės krante, Kumelionių kaime (tiesiai į pietvakarius nuo dabar stovinčių kareivinių). Nuotraukoje galima įžvelgti cerkvės kontūrus. Vienas rusų karininkas prisiminė: “Varšuvos kelias, palikęs Marijampolę, ėjo į pietus. Kairėje pusėje styrojo įprasto pilko lietuviško peizažo nuvytę laukai, o dešinėje – pilkas senų, visai į žemę susmukusių statinių keturkampis – maniežinė, nedidelė cerkvė, karinis kalėjimas, “fligeliai”. Šiose pietinėse miesto kareivinėse (tik neaišku, kuriame Šešupės krante)1892 – 1894 m. gyveno ir dirbo pagrindinis mūsų pasakojimo herojus.
Nesunku buvo sužinoti, kad ant sekretero įrašytais 1892 metais 9 Jelizavetgrado dragūnų pulko vadu buvo Viktoras Jegorovičius Nordas. Kadangi jis aktyviai vadovavo Marijampolės karinio miestelio statybai, tai verta jai skirti keliolika sakinių.
1893 m. darbininkai pradėjo antrąją statybos darbų eilę – kilo ir dviaukščiai pastatai; jie ypač žavėjo sudėtingos konstrukcijos stogais. Iš didesnių statinių paminėtini: karininkų romovė (ji 1899 m. jau tikrai stovėjo), sargybinė, arklių maniežas. Mūrinių statinių sienas papuošė kelios originalios freskos (išliko arklių maniežo ir kitų statinių freskų fragmentai). Statyboms naudojo Pabaigų plytinės produkciją.
Dabar jau galima pakalbėti apie pagrindinį šio pasakojimo žmogų – Viktorą Nordą. Maskviečiai labai nustebo, kai jiems pranešiau, kad šios spalvingos asmenybės kapas ir paminklinis akmuo išliko ir stovi senosiose miesto kapinės. Ant juodo marmuro akmens parašyta: “Elizavetogradiečiai savo vadui Viktorui Jegorovičiui Nordui. 1846 kovo 2 – 1894 birželio 27”. Pasirodo, kad carinės armijos pulko vadas yra ne eilinės kilmės žmogus. Deja, šios istorijos vieškelių ir klystkelių, matyt, niekas neišsisaiškins. Kai kas net yra nesuinteresuotas tuo.
Jo biografija nėra nežinoma, bet išsamiau taip pat beveik netyrinėta. Gimė dvarininko ir karininko Jegoro Nordo, turėjusio dvarą Kostenovo kaime, netoli Iljinsko, Orechovo Zujevo krašte, šeimoje. 1852 m. jo tėvas Jegoras turėjo štabo rotmistro laipsnį. 1883 rugsėjo 7 d. generolo adjutanto Vanovskio ir generolo majoro Mirchovičiaus rašytoje karininko charakteristikoje radau tokius įrašus: “Pulkininkas Nordas priklauso Šiaurės Pabaltijo gubernijos dvarininkams. Tikėjimas – stačiatikis; 39 metai. Tarnauja nuo 1865 metų. Karininko karjerą pradėjo 1867 m. Dabartines pareigas užima nuo 1878 m. rugpjūčio 30 d. Tarnauja Jo Didenybės leibgvardijos gusarų pulkui. Nuo 1883 m. užima pulko vado pavaduotojo, atsakingo už rikiuotę, pareigas. Nebaustas. Viengungis. Yra vyriausiasis kandidatas vadovauti kavalerijos pulkui”.
1888 m. vadovauti 9 dragūnų pulkui buvo trys kandidatai. Vienas iš jų netgi dirbo pulkininku Generaliniame štabe. Sosto įpėdinis Nikolajus Romanovas pats vadovavo kandidatūros dvarstyme ir skyryme: geriausiu jis pasirinko Viktorą Nordą, 1867 m. baigusį Jelizavetogrado kavalerijos junkerių mokyklą - kiti du karininkai mažiau tiko vadovauti šiam konkrečiam pulkui.
Iš kito karininko prisiminimų, paskelbtų 1906 m., aiškėja jo tarnybos Marijampolėje detalės. Skaitome: “Pulko vyresnieji karininkai, mums jauniesiems kornetams pasakodavo mums apie pulko gyvenimą. Labai įsiminė pulkininkas Nordas, kuris vadovavo pulkui 1888 – 1894 m. Jis buvo ne visai įprastos kilmės. (...) 1799 m. rusų kariai dalyvavo karinėje Bergeno ekspedicijoje, nukreiptoje prieš prancūzus. Jos metu nuo žaizdų mirė generolas Žerebcovas. Jo našlė, laikoma to meto gražuole, buvo grafų Valeriano ir Platono Zubovo sesuo. Po vyro mirties Olga Aleksandrovna Žerebcova apsigyveno Anglijoje, kur užmezgė romaną su Velso princu, būsimu Anglijos karaliumi Jurgiu IV. Kai jiems gimė sūnus davė tėvo vardą – Jurgis, o pavardę – Nord; skyrė princas ir dideles lėšas. Pulkininkas Nordas buvo vienu iš jo sūnų ir turėjo rusišką vardą ir tėvavardį – Viktoras Jegorovičius”.
Iš prisiminimų aiškėja, kad V. Nordas, būdamas labai turtingu, per neatsargumą laidavo kunigaikščio Aleksiejaus Lobanovo – Rostovskio (1824 – 1896) turtą, ir iki gyvenimo pabaigos nesugebėjo išsikapstyti iš skolų. Su kunigaikščiu Viktorą supažindino jo tėvas Jegoras, kuris ir A. Lobanovas – Rostovskis drauge dirbo diplomatais. Jo tėvas, dirbo konsulu Persijoje ir apie 1870 m. mirė Gilano provincijoje nuo juodųjų raupų. Pagal persų papročius į karstą buvo paguldytas karine uniforma, su visais ordinais, kurių briliantai buvo verti 4000 rublių. Jam, kaip buvusiam medžiotojui, įdėjo ir šautuvą su medžioklės reikmenimis. Karstą pervežė į Rusiją ir palaidojo Carskoje Selo miestelyje, Kazanės Dievo Motinos cerkvėje. Taip jau sutapo, kad po beveik 50 metų, šalia esančiose kapinėse atgulė ir lietuvių poetas Julius Janonis.
Grįžkime prie Marijampolėje tarnavusio pulko vado. Pulkininko V. Nordo bendraamžiai smulkmeniškai aprašo rusų kariškių delegacijos, 1889 m. birželį viešėjusios Štutgarte, susitikimus su pulką globojusiu Viurtembergo karaliumi Karoliu ir jo žmona; buvo minimas 25 metų buvimo soste metinės. Po iškilmių surengė pietus rūmuose. Tarp svečių buvo ir Vokietijos imperatorius Vilhelmas II bei būsimasis Rusijos caras Nikolajus II.
Pulkininkas V. Nordas nelauktai iškrėtė tokią išdaigą: augalotam ir nutukusiam vachmistrui Mirošničenkai į kišenes nepastebimai įdėjo saują naujai nukaltų sidabrinių monetų. Kai karininkai sušuko “ura”, aplinkiniai jį pakėlė ant rankų ir ėmė mėtyti į orą. Ant svečių netikėtai pabiro monetos. Kai kurie iš “metikų” puolė rankioti sidabrą ir vos nesužeidė dar neseniai ore besivarčiusio storulio. Šis prislėgė ir išdaigos sumanytoją. Šįkart V. Nordas nepagailėjo savo santaupų, nes, anot karininkų, “vis dar tikėjosi jam priklaususio Anglijos sosto palikimo”, kurio taip ir nesulaukė.
Marijampolėje tarnavę karininkai ir kareiviai gerbė ir mylėjo pulko vadą, kuriam priskyrė frazę: “Negaliu pakęsti žmonių, kurie nerūko, negeria ir nelošia kortomis - jie tikrai turi kokią nors paslėptą ydą”. Nežiūrint kilmės, jo būta kuklaus ir paprasto žmogaus. 1892 m. pulkui, stovėjusiam Ukmergėje, buvo atsiųsta telegrama – skubiai atvykti į pratybų lauką Kauno šiaurės vakarų pakraštyje, Linkuvoje. Reikėjo nužygiuoti 65 varstus. Ties Jonava teko keltis garlaiviu per Nerį. Kadangi į “garo valtį” tilpo nedaug žmonių, tai buvo keliamasi visą naktį. Aštuntą valandą ryto užduotis jau buvo įvykdyta. Vilniaus karinės apygardos vadas, generolas Nikolajus Ganeckis, kilęs iš lenko ir lietuvės šeimos, stebėjosi, kad po tokios varganos kelionės kareivių pirštinės buvo baltutėlės. Į Ukmergę grįžti nereikėjo – pulkas pasuko į paskutinę dislokacijos vietą Marijampolėje.
Tai pačiais metais lapkričio mėnesį pulkininkas vėl vyko į Štutgartą: vežė sidabrinį vainiką mirusiam Viurtemburgo karaliui, pulko globėjui, pagerbti. Vainikas, iš supintų dviejų puslankių, stilizuotai vaizduojančių ąžuolo ir lauro šakas, tapo kolekcionierių medžioklės objektu ir 1937 m. buvo pasiūlytas aukcione. Norėjo jį nupirkti ir buvęs caro armijos pulkininkas Nebo. Deja, nepavyko. Trofėjus, kuriame įamžintas ir elizavetogradiečių vardas, “nutilo” kažkieno kolekcijoje.
Aukštaūgis, stambaus kūno sudėjimo V. Nordas buvo griežtas, bet nepiktnaudžiaujantis padėtimi vadas. Kartais, kai nubausdavo karininką, jam dar pasakydavo: “Po bausmės atlikimo privalome su manimi papietauti !“. Dažnai pasakodavo linksmas istorijas (puikiai kalbėjo vokiškai), bet dar dažniau buvo liūdnas. Būdamas viengungiu jis šeimyninį gyvenimą matė bendravime tarp karininkų; mėgo kompanijas. Vis tik garsiai pasvajodavo, kad kai gaus iš Anglijos „karališkąjį“ palikimą, tai išeis į atsargą, pasistatys namą ir priiminės į svečius pulko karininkus. Jau sakiau – šios svajonės neišsipildė.
Po jo mirties išparduodamus daiktus pirmiausiai įsigijo Marijampolės pulko karininkai. Pulkininkas V. Nordas turėjo keletą vertingų portretų: jaunystėje ant drobės nutapyta jo močiutė Olga Žerebcova, vaikystėje įamžintas būsimasis pulkininkas, daug anglų ir rusų valdovų šeimos narių. Būta ir peizažų, meno kūrinių, baldų iš Zubovų dvarų Lietuvoje. Kanceliariniai baldai liko karininkų romovėje, o kitus įsigijo popo Jono Nagovskio šeima, gydytojas Tomas Smolskis, miestiečiai.
Atrodo, kad žmogus numirė ir galėjo būti primirštas. Deja, prie jo šeimos istorijos verta grįžti ir grįžti. Pamėginsiu šiek tiek atskleisti tą “miglos užsklandą”. Pradėsiu nuo jo skandalingos močiutės.
Olga Zubova gimė 1766 m. Anksti ištekėjo už tolimo giminaičio, niekuo išoriškai neišsiskiriančio, Aleksandro Žerebcovo. Vyras jos gyvenime neužėmė jokios reikšmingesnės vietos, todėl daugelis nepastebėjo, kad ji 1799 m. tapo našle. Gražiaplaukė moteris nuolat sukosi Jekaterinos II aplinkoje, kur įtakingiausiu asmeniu buvo jos brolis Platonas Zubovas. Atvykėlė iš bespalvės provincijos labai atkakliai ir atvirai įsibrovė į aukštuomenės gyvenimą. Moteris nusprendė “veikti”.
1788 m. Rusijoje diplomato karjerą pradėjo anglų diplomatas Čarlis Vitvortas (Charles Whitworth), gyvenęs 1752 – 1825, kuris mandagumu, Vakarų aristokrato išdidumu pavergė dalį Rusijos aukštuomenės. Ir 15 metų už ją jaunesnę Olgą. O gal ši politiką? Pastaroji savo aistros ir neslėpė. Ji ne tik mylėjo: ji “tarnavo” savo taikiniui. Prasidėjusį romaną šiek tiek nustelbė Rusijos “dvaro intrigos”. Jiems reikėjo tiesiog “išlaukti”.
1800 m. diplomatą išvarė iš Rusijos – jis gavo darbą Kopenhagoje, Paryžiuje ir kitur. Olga išsekė paskui mylimąjį. Bet į diplomato planus visai neįėjo nuolatinių santykių palaikymas su gražia našle. Juo labiau tuomet, kai jis vedė našlę kunigaikštienę Arabelą Diana Dorset. Nors ši žinia – “kraujuojanti žaizda” - užklupo rusę Drezdene, ji vis tiek įsibrovė į Anglijos aukštuomenės gyvenimą. Šnekama, kad gautų ramybę naujoji diplomato žmona, net sumokėjo Olgai keliasdešimt tūkstančių svarų sterlingų.
Padedama Rusijos pasiuntinio Anglijoje Semiono Voroncoco, Olga susipąžįsta su įtakingiausiais karaliaus rūmų gyventojais ir lankytojais. Diplomatas tikėjosi, kad rūmai išmes lengvabūdiško elgesio moterį. Pasirodo, kad jis prastai pažinojo tuos žmones ar labai nuvertino O. Žerebcovą. Ji labai greitai užmezgė santykius su Anglijos sosto paveldėtoju Jurgiu IV (1762 – 1830) ir “pirmasis Europos džentelmenas” greitai atsidūrė prie jos kojų. Vis tik princas neužėmė tiek vietos jos širdyje, kiek buvo skirta Vitvortui.
Jis buvo 1795 m. vedęs Karoliną iš Braunšveigo, bet jau po metų jie gyveno atskirai. Kadangi jo tėvas Jurgis III jau seniai sirgo proto liga, tai sosto įpėdinis realiai daug anksčiau, negu 1820 m, pradėjo vadovauti monarchijai. Paauglystėje mirė ir jo vienintelė dukra Amelija; sūnaus neturėjo. Atsirado daug pretendenčių atsigulti į jo lovą. Šioje eilėje atkaklioji rusė nematė eilės – stovėjo pirmoji.
Velso princo meilės istorijos davė daug “duonos” romanų rašytojams. Jautrus, romantiškas nepersenęs džentelmenas kiekvienoje moteryje matė “tik moterį”. Pasitraukti nuo moters jam kainavo didelius pinigus. Olgai lyg ir pasisekė. Londone kilęs skandalas Rusijos laikraščiuose jau buvo pateikiamas kaip pasiruošimas vestuvėms. Su trisdešimtmete Olga, po kurios kojomis buvo visa Anglija, teko daug kam skaitytis. Ji tapo nekarūnuota Anglijos karaliene. Po 1810 m. priepuolio, ištikusio Jurgį III, jo sūnus realiai užsiėmė monarchijos valdymu; net iš savanoriškos emigracijos sugrįžo jo žmona Karolina. Dviems damoms vienuose rūmuose tapo ankšta.
Anglų aristokratų kantrybė baigėsi, kai rusė tapo nėščia. Jie nedrįso tokios moters išvaryti, tačiau monarchijai nebuvo reikalingas ir negarbingos kilmės pretendentas į sostą. Tėvui priminti meilužiai davė Jurgio vardą. Pavardė “Nord” turėjo priminti šiaurės kraštą. Ir pats karalius laiškuose giminaičiams rašė, kad patinka šilti kraštai, bet ir Šiaurės (reikėtų suprasti – sunaus Nord’o) neišsižadėsiu”.
1810 m. su kūdikiu ant rankų klajūnė grįžo į Rusiją ir daugiau nesivėlė į politiką. Meilės nuotykius galutinai “užraukė” 1812 – ieji – tuomet Borodino mūšyje žuvo jos vienas iš dviejų sūnų, susilauktų su A. Žerebcovu (iš pirmosios santuokos dar buvo trys dukterys). Antrajame dešimtmetyje vasaromis ilsėdavosi pas brolį Platoną Žagarės dvare. Čia vaikystę praleido ir tikras ar tariamas karaliaus sūnus, kurio auklėjimui motina skyrė labai daug dėmesio. Beje, sūnaus gimtoji kalba buvo vokiečių kalba – taip kalbėjo auklės, prižiūrėjusios Hanoverio dinastijos valdovų ir artimųjų atžalas Anglijos karaliaus rūmuose. Aplinka jos sūnų išmokė rusų kalbos. Po brolio Platono mirties 1822 m. Olga ilsėtis rinkdavosi kitas vietoves Rusijoje.
Audringą gyvenimą Anglijoje primindavo tik iki 1830 m. iš Anglijos gaunami pinigai. Tais metais mirė ... karalius Jurgis IV. Olgos laiškai, rašyti Lietuvos dvarininkams, jos broliams Platonui ir Valerijonui Zubovui, patvirtina, kad karalius nepamiršo savo nesantuokinio vaiko ir jį rėmė materialiai. Šios meilės klajūnės laiškų, rašytų po 1810 m., rasta ir Rusijos pasiuntinių Anglijoje gautoje korespondencijoje. Kai kurie rašytojai, nagrinėję audringą Jurgio IV, gyvenimą pateikia ir pikantiškesnių detalių, kuriomis galima ir abejoti: čia jau neatskirsi, kur - tiesa, o kur rašytojo fantazija pasireiškė.
Po Napoleono atsitraukimo Olga ištekėjo už kunigaikščio Aleksejaus Orlovo (1787 – 1862). Gyveno ramiai. Dar buvo gyvos dvi dukterys ir čia aprašomas sūnus. Duktė Jelizaveta ištekėjo už generolo adjutanto N. Borozdino; kita, atrodo, taip ir nesurado išrinktojo.
Kaip susiklostė jos sūnaus Jurgio Nord gyvenimas? Rusijoje dokumentuose jis buvo įvardintas kaip Jegoras (Jurgis) Jegorovičius Nordas. Matyt, gimė 1810 m. Kilo karininko karjeroje ir tapo generolu. Po to, pašlijus sveikatai, įsigijo dvarą Pamaskvėje ir dirbo užsienyje diplomatu. Buvo vedęs kilmingą moterį – kunigaikštytę Nataliją Ščerbatovą, generolo majoro Nikolajaus Ščerbatovo (1778 – 1845) ir Anos Grigorjevos (1789 – 1849) dukterį. Neaišku, kiek jų šeimoje gimė vaikų, bet tokią retą Rusijoje turinčių asmenų XIX a. viduryje būta.
Įdomu, kad 1837 m. O. Žerebcova vėl vyko į užsienį ir reiškė pretenzijas ne tik į piniginę paramą, bet ir priklausančias sūnui aukštas pareigas ... Ji net perleido “Nerūpestingąją” sodybą, stovėjusią netoli Carskoje Selo. Kadangi Viktoras turėjo 1869 m. išvykti dirbti konsulu į Persijos provinciją Gilaną, tai šią valdą pardavė Jegorui Zadleriui. Gana greitai svetimoje šalyje jis susirgo raupais ir mirė. Nepavyksta nustatyti šio liūdno įvykio datos. Puškino miesto Kazanės Dievo Motinos cerkvę sovietų valdžia uždarė 1924 m. Po šešerių metų visi palaidojimų paminklai perėjo muziejaus žinion. J. Nordo sūnaus kapavietės pėdsakai buvo sunaikinti Leningrado blokados metu kriptose įrengus slėptuves. Buvęs diplomatas, “pradėtas Buckingham palace”. liudininkų teigimu, čia buvo palaidotas XIX a. 8 dešimtmečio pradžioje.
Atrodo, kad jų sūnus Viktoras Nordas turėjo nedaug giminaičių. Išliko jo laiškai rašyti motinos brolių vaikams ir anūkams, valdžiusiems keletą dvarų Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje. Dvarininkas ir karininkas Nikolajus Zubovas (1771-1804) irgi tikėjosi, kad jo giminaitis atgaus kažkokius turtus, kuriuos jam buvo skolinga Anglija ... Jie netgi buvo susitikę 1891 m. Ukmergėje, kurioje tuomet tarnavo pulkininkas Viktoras Nordas.
Gana giliai po karališkąją lova “palindo” rusų rašytoja Elena Arsenjeva, 2003 m. išleidusi knygą “Išprotėjusi nuo meilės. Olga Žerebcova”. Ji, kaip ir nemažai kitų tyrinėtojų, neabejojo, kas buvo Jurgio (Jegoro) Nordo tėvu. Gal ir nereikia mums išsiaiškinti šių detalių? Tegul lieka paslaptimi. Juk daug romantiškiau gali nuskambėti gido žodžiai: “Anglijos karaliaus anūko kapas Marijampolėje”.
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 15