Marijampolėje - Anglijos karaliaus anūko kapas? (iš vieno baldo istorijos) 15

Benjaminas Mašalaitis, Marijampolė, Anglijos karaliai

15	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Kai prieš kelerius metus nusipirkau antikvarinį sekreterą, nepagalvojau, kad teks narplioti įdomią istoriją. Baldas nebuvo geros būklės. Nepakako ir dulkių nuvalyti. Keli vidiniai stalčiai visai neatsidarė. Į pora stalčiukų dar ir šiandien neįsibroviau. Bidermejerio stiliaus sekretere, priskiriamam XIX a. viduriui ar antrajai pusei, radau pritvirtintą inventorinį ženklą, kuriame rusiškai parašyta „9 dragūnų pulko vadas Marijampolė 1892“ (įrašai sunkiai įskaitomi). 

Šis inventorinis ženklas suintrigavo, bet pasidomėti jo istorija žadėjau vis vėliau. Kai pavyko atrakinti vieną stalčių ir susipažinti su radiniais, kilo dar didesnis noras sužinoti apie šio sekretero savininką.  Viename internetiniame forume pavyko susipažinti su Maskvos istoriku, caro armijos kavalerijos istorijos specialistu. Aleksandru Voronovu, kuris domėjosi caro laikais Marijampolėje dislokuotomis karinėmis įgulomis.  Jis, manęs, kad tokio kapo seniai nėra, užvedė mane „ant kelio“. Ir dabar gailiuosi, kad sekretere rastus laiškus, kuriuose, mano pirmine nuomone, būta tik buitinio susirašinėjimo, išmainiau į senovinius atvirukus. Daugelis pulko istorijos faktų buvo man žinomi, bet aš nesidomėjau čia tarnavusių kariškių biografijomis. O pasirodo vertėjo.

Iki 1863 – 1864 metų sukilimo Marijampolėje nebuvo dislokuotas joks caro armijos karinis vienetas. Tačiau nuo 1874 m. prie miesto, Degučių kaime, jau stovėjo 12 Astrachanės grenadierių pulkas, kuris ten pradėjo kurtis po sukilimo. Išliko ir XIX a. pabaigos nuotrauka, kurioje užfiksuoti karinio miestelio mediniai statiniai. 1898 – 1910 m. mieste, nenustatytoje vietoje, stovėjo 111 Dono pėstininkų pulkas. Anksčiau (iki 1892 m. – neabejotinai) jis dislokavosi Ukmergėje.

Iškeldinus 111 Dono pėstininkų pulką (matyt, 1903 m.) į mieste nuomotus namus ar butus, 9 Jelizavetgrado dragūnų pulkas galutinai persikėlė į jų kareivines pietinėje miesto dalyje. Pastarosios dokumentuose įvardijamos taip – „netoli miesto“. Tiesa, 1907 m. 9 Jelizavetgrado pulkas pervadintas 3 Jelizavetgrado husarų pulku – tai įnešė šiokios tokios painiavos aiškinantis šią istoriją.

Šių laikų rusų istorikas A. Pavliukovas teigia, kad dar XX a. pradžioje buvo naudojamos Degučių kaimo kareivinės, kuriose 1898 m. įsikūrė dalis iš Kauno atkelto 111 Dono pėstininkų pulko kareivių. Iš XIX a.- XX a. sandūrų nuotraukos ir caro armijos karininko, praėjusio per Marijampolę 1915 m. prisiminimų, tenka konstatuoti dar vieną niekur neakcentuotą faktą: dar vienos kareivinės ar pietinių kareivinių sudėtinė dalis buvo karinis miestelis, išsidėstęs kairiajame Šešupės krante, Kumelionių kaime (tiesiai į pietvakarius nuo dabar stovinčių kareivinių). Nuotraukoje galima įžvelgti cerkvės kontūrus. Vienas rusų karininkas prisiminė: “Varšuvos kelias, palikęs Marijampolę, ėjo į pietus. Kairėje pusėje styrojo įprasto pilko lietuviško peizažo nuvytę laukai, o dešinėje – pilkas senų, visai į žemę susmukusių statinių  keturkampis – maniežinė, nedidelė cerkvė, karinis kalėjimas, “fligeliai”. Šiose pietinėse miesto kareivinėse (tik neaišku, kuriame Šešupės krante)1892 – 1894 m. gyveno ir dirbo pagrindinis mūsų pasakojimo herojus. 2 psl. >