Naujienos
Antikos teatre tragedijų ir komedijų aktoriai dėvėjo kaukes, kurias jie užsidėdavo ant galvos. Kaukę sudarė vielos karkasas, kuris būdavo aptempiamas drobe, pastaroji padengiama gipsu, dažoma, prie jos buvo tvirtinami plaukai. Kaukės spalva, kaktos forma, antakių išraiška apibūdindavo veikėjo lytį, amžių, visuomeninę padėtį, dorovines ypatybes ir dvasinę būseną. Jei veikėjo psichologinė būsena keisdavosi, aktorius keisdavo kaukę. Visus vaidmenis graikų teatre atlikdavo vyrai. Iš pradžių dramoje vaidindavo vienas aktorius: užsidėdamas vis kitą kaukę, jis atlikdavo visus vaidmenis.
Keitės laikai, keitės teatras. Kaukės nunyko, palikdamos tik plaukus pagal reikalą (perukas, barzda, ūsai). Tačiau lėlių teatre kaukės užėmė esminę vietą, nes iš tikrųjų šio teatro scenoje vaidmenis atlieka kaukės, tikrasis aktorius – tikrasis vaidmens atlikėjas ir operatorius – pasirodo po spektaklio ar nesirodo išvis. Kultūros reiškiniuose kaukės atliko pagalbinį vaidmenį, o civilizacija, pasirodo, kaukėms rado reikšmingą vietą viešajame gyvenime ir politikoje.
Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose posovietinėse šalyse tarp tautiečių pastebimas susvetimėjimas. Jis dažnai būna toks stiprus, kad buvę pažįstami ir net bičiuliai vienas kito nebenori matyti. Tačiau ar tikrai jie buvo pažįstami? Gal anksčiau bendravo jų kaukės, o ne tikrieji veidai? Tėvai, norėdami apsaugoti vaikus nuo tykančių komunistinių pavojų, patys pasislėpę po kaukėmis, augino tikras kaukes, todėl, atgavus nepriklausomybę, vaikai be maskuojančių kaukių nebeatpažįsta tėvų, jų pažiūros vaikams jau yra svetimos. Susvetimėjimas vyko dešimtmečius, tik atsiskleidė staiga, kai vieni kaukes nusiėmė, o kiti liko su jomis suaugę.
Komunistinė ideologija buvo diegiama prievarta. Ne tik deklaruota, bet ir laikytasi nuostatos: kas nesilaiko marksistinės ideologijos, tas – prieš mus, tas – priešas, o priešą reikia sunaikinti. Ir naikino, kankino, luošino. Siekdami išvengti smurto, visi turėjo užsidėti komunistines kaukes. Tik rezistentai bei dvasininkai kaukių nesidėjo, todėl buvo persekiojami nuožmiausiai. Tokiu būdu visi tapo vienodi, skirtumų neliko, tačiau bendravo ne asmenybės, o kaukės. Visi pro vienodus akinius į viską žiūrėjo, vienodai vienas kitam melavo, vienodai kits kitą apgaudinėjo. Poetas Justinas Marcinkevičius yra pastebėjęs, kad velioniui reikėtų jau dvi duobes kasti: vieną – tikrajam asmeniui, kitą – kaukei. Vieni sovietmetį su kauke išgyveno kaip su svetimkūniu, kitiems kaukė pamažu priaugo, kiti nuo mažens buvo auginami kaip sovietinės kaukės. Atgavus laisvę ir nepriklausomybę, vieni kaukę svetimkūnį nusimetė, kiti to prielipo atplėšti nebepajėgė, treti kaukės kauke nebelaiko, o nemaža dalis tų kaukėtų užsidėjo naują patriotinę, religinę ar darbo, darnos, doros kaukę. Komjaunimo veikėjai ateizmo propaguotojai, naujas kaukes užsidėję, dabar dėsto tikybą, o tautos išdavikai, jos naikintojai be išpažinties ir atgailos, suteptomis rankomis liečia tautos šventenybes, eina prie Dievo stalo. Po tokių metamorfozių skirtumai taip išryškėjo, jog ne tik visuomenėje žinomi žmonės, bet kaimynas kaimyno, tėvai vaikų, vaikai tėvų nebeatpažįsta, susvetimėjo ar net susipriešino. Kai Lietuvoje su nepriklausomybės atgavimu žlugo vienintelė kaukė – Komunistų partija, į mūsų politiką – valstybės reikalų tvarkymą – kaukės įvairove ir skaičiumi pasipylė kaip pupos. 2 psl. >
Ramutė 2010-02-08 22:19
Taiklus straipsnio pavadinimas, įdomūs pastebėjimai.