Antikos teatre tragedijų ir komedijų aktoriai dėvėjo kaukes, kurias jie užsidėdavo ant galvos. Kaukę sudarė vielos karkasas, kuris būdavo aptempiamas drobe, pastaroji padengiama gipsu, dažoma, prie jos buvo tvirtinami plaukai. Kaukės spalva, kaktos forma, antakių išraiška apibūdindavo veikėjo lytį, amžių, visuomeninę padėtį, dorovines ypatybes ir dvasinę būseną. Jei veikėjo psichologinė būsena keisdavosi, aktorius keisdavo kaukę. Visus vaidmenis graikų teatre atlikdavo vyrai. Iš pradžių dramoje vaidindavo vienas aktorius: užsidėdamas vis kitą kaukę, jis atlikdavo visus vaidmenis.
Keitės laikai, keitės teatras. Kaukės nunyko, palikdamos tik plaukus pagal reikalą (perukas, barzda, ūsai). Tačiau lėlių teatre kaukės užėmė esminę vietą, nes iš tikrųjų šio teatro scenoje vaidmenis atlieka kaukės, tikrasis aktorius – tikrasis vaidmens atlikėjas ir operatorius – pasirodo po spektaklio ar nesirodo išvis. Kultūros reiškiniuose kaukės atliko pagalbinį vaidmenį, o civilizacija, pasirodo, kaukėms rado reikšmingą vietą viešajame gyvenime ir politikoje.
Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose posovietinėse šalyse tarp tautiečių pastebimas susvetimėjimas. Jis dažnai būna toks stiprus, kad buvę pažįstami ir net bičiuliai vienas kito nebenori matyti. Tačiau ar tikrai jie buvo pažįstami? Gal anksčiau bendravo jų kaukės, o ne tikrieji veidai? Tėvai, norėdami apsaugoti vaikus nuo tykančių komunistinių pavojų, patys pasislėpę po kaukėmis, augino tikras kaukes, todėl, atgavus nepriklausomybę, vaikai be maskuojančių kaukių nebeatpažįsta tėvų, jų pažiūros vaikams jau yra svetimos. Susvetimėjimas vyko dešimtmečius, tik atsiskleidė staiga, kai vieni kaukes nusiėmė, o kiti liko su jomis suaugę.
Komunistinė ideologija buvo diegiama prievarta. Ne tik deklaruota, bet ir laikytasi nuostatos: kas nesilaiko marksistinės ideologijos, tas – prieš mus, tas – priešas, o priešą reikia sunaikinti. Ir naikino, kankino, luošino. Siekdami išvengti smurto, visi turėjo užsidėti komunistines kaukes. Tik rezistentai bei dvasininkai kaukių nesidėjo, todėl buvo persekiojami nuožmiausiai. Tokiu būdu visi tapo vienodi, skirtumų neliko, tačiau bendravo ne asmenybės, o kaukės. Visi pro vienodus akinius į viską žiūrėjo, vienodai vienas kitam melavo, vienodai kits kitą apgaudinėjo. Poetas Justinas Marcinkevičius yra pastebėjęs, kad velioniui reikėtų jau dvi duobes kasti: vieną – tikrajam asmeniui, kitą – kaukei. Vieni sovietmetį su kauke išgyveno kaip su svetimkūniu, kitiems kaukė pamažu priaugo, kiti nuo mažens buvo auginami kaip sovietinės kaukės. Atgavus laisvę ir nepriklausomybę, vieni kaukę svetimkūnį nusimetė, kiti to prielipo atplėšti nebepajėgė, treti kaukės kauke nebelaiko, o nemaža dalis tų kaukėtų užsidėjo naują patriotinę, religinę ar darbo, darnos, doros kaukę. Komjaunimo veikėjai ateizmo propaguotojai, naujas kaukes užsidėję, dabar dėsto tikybą, o tautos išdavikai, jos naikintojai be išpažinties ir atgailos, suteptomis rankomis liečia tautos šventenybes, eina prie Dievo stalo. Po tokių metamorfozių skirtumai taip išryškėjo, jog ne tik visuomenėje žinomi žmonės, bet kaimynas kaimyno, tėvai vaikų, vaikai tėvų nebeatpažįsta, susvetimėjo ar net susipriešino. Kai Lietuvoje su nepriklausomybės atgavimu žlugo vienintelė kaukė – Komunistų partija, į mūsų politiką – valstybės reikalų tvarkymą – kaukės įvairove ir skaičiumi pasipylė kaip pupos.
Pradžioje tų partijų nebuvo daug, nes bandyta taikytis prie pirmojoje Lietuvos respublikoje buvusių partijų. Tik Komunistų partija keliskart kaukes keitė, kol tapo socialdemokratiška, deja, kauke. O jau „demokratinių“ kaukių atmainų įvairovę Lietuvoje sunku ir atpažinti (demokratų, krikščionių demokratų, liberaldemokratų, pilietinių demokratų, socialdemokratų). Iš tikrųjų demokratinėje valstybėje nedemokratinių partijų negali būti, nes narystė partijose yra laisvanoriška, tačiau tas „demokratinis“ prielipas reikalingas kaip puošmena, kaip priemonė tikrajam veidui maskuoti. Negalima tvirtinti, kad visi partijų nariai susitapatina su partijos kauke. Antai „kairuolis“ Seimo narys Česlovas Juršėnas, nemaskuojantis savo praeities, nesiprašantis Dievo pagalbos kaip Seimo narys priesaikos metu, savo veikla, elgesiu, vidine kultūra politinėje veikloje gali būti pavyzdžiu daugeliui „dešiniųjų“. O „dešinysis“ Seimo narys Petras Gražulis, dažnai kur nedera cituojantis Evangeliją, politiniu produktyvumu nepasižymi, viešai demonstruoja vidinės kultūros stoką.
Jei jau valstybės reikalus tvarko kaukės, pačią politiką bei valstybės valdymą turėtume laikyti spektakliu. Tame spektaklyje dalyvauja partijos-kaukės, tačiau jas valdo atlikėjai operatoriai. Visuomenė tarsi pradeda atpažinti atlikėjus, tačiau vis dar apsigauna prieš rinkimus pamatę naują kaukę. Antai Tautos prisikėlimo kauke prisidengusi televizijos renginių aktorių grupė sugebėjo prieš rinkimus į Seimą apgauti visuomenę, kuri patikėjo, kad sėkmingai atliekantys vaidmenis televizijoje, deramai atliks ir politinį vaidmenį. Deja...
Politiniame horizonte dygsta dar dvi naujos politinės kaukės – Lietuvos liaudies sąjunga (LLS) ir Krikščionių partija.
Akivaizdžiai išlaikiusi prokomunistinę tapatybę, kurpiamos naujos, neva centro kairiosios LLS partijos pirmininkė Kazimira Prunskienė, daug kartų mainiusi partines kaukes, dedasi prorusišką liaudišką kaukę. Jos išskaičiavimai suvokiami panašiai: Lietuvoje apie penki procentai rusų tautybės piliečių, dar prisidės du-trys procentai lenkų „autonomininkų“, rasis ir prorusiškų lietuvių, kuriems „prie ruso buvo geriau“, tikėtina esminga parama iš Rusijos. Tačiau nesuvokia Rusijos kunigaikštiene tituluota pirmininkė, kad Lietuvoje rusai jau kitokie (jie Lietuvos, o ne Putino rusai), Lenkų rinkimų akcija turi savo interesus kita kryptimi, net ir prorusiškiems lietuviams Šatrijos ėjimas su velniu obuoliauti – ne prie širdies. Net sulaukus realios paramos rinkimų metu iš Rusijos, sunku bus ją realizuoti, nes jau visuomenę, kaip parodė jos kandidatavimas į Seimą, sunku papirkti blizgučiais, bažnyčių stogų dengimu ar joms dovanojamomis statulėlėmis. Ne ką kitokia ir kita – centro dešinioji kaukė.
Koks gi naujos Krikščionių partijos pirmininkas krikščionis, jei Šviesios Atminties Telšių vyskupas Antanas Vaičius, G. Vagnorių pavadinęs buvusiu bičiuliu, iš tikrųjų jo bičiulystės atsisakė, neberėmė jo politinės veiklos. Ir kam tai partijai krikščioniška kaukė, jei jos programoje tėra grynai ekonominiai reikalai. Akivaizdu – tikinčiųjų bendruomenės mulkinimo dėlei, kad, rinkimams atėjus, gautų tik kauke pelnytus balsus. Pagrindinių krikščionių Bažnyčių vadovai išplatino pareiškimą dėl naujos partijos, kurios vadovas ir nariai net nedrįsta viešai išreikšti savo veiklos krypties, vertybių, aiškaus savęs identifikavimo Kristaus Asmens atžvilgiu, pavadinimo pakeitimo.
Žengiant į trečią antrosios Lietuvos respublikos dešimtmetį, visuomenė jau turėtų tiek gyvenime tiek politikoje vaidybos atsisakyti, taigi ir kaukes palikti kaip neesmingą, nebereikalingą ir nebemadingą atributą.
Grožėkimės kaukėmis lėlių teatre.
Algimantas Zolubas
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 1