Švenčių dienos davė puikią progą paklajoti po Londoną turistų maršrutais. Pripažinkime, kad šis miestas – tai ne tik nesibaigiančios statybos, kur ne vienas pastatas iškilo ir tebekyla lietuvių darbštumo ir įgūdžių dėka, ne tik viešbučiai ir restoranai, kuriuose dirba lietuvės moterys, bet ir begalinis kultūros lobynas, sukauptas per šimtus imperinės ekspansijos metų. Neturiu tikslo svarstyti, gerai tai ar blogai. Noriu tiktai atkreipti dėmesį, kokie turtai, meno ir kultūros vertybės per tą laikotarpį buvo sukaupti, iš viso pasaulio suvežti į imperijos sostinę, į miestą, kuriame ir mes šiandien gyvename. Juo labiau, kad dauguma muziejų Didžiojoje Britanijoje vis dar nemokami, nors norintiems pamatyti Karalienės kolekciją Buckingham‘o rūmuose, dideliam mano nustebimui, ir tenka sumokėti kelis svarus. Užtat Nacionalinė Galerija, Victorijos ir Alberto galerija prieinamos ir taupesniems lankytojams.
Daug nesvarstydamas „pagooglinau“ angliškai „lankytinos Londono vietos“ ir gavau sąrašą imperinio pasididžiavimo objektų, dvelkiančių klasika ir naftalinu. Sąrašo priešaky jau minėta Nacionalinė Galerija ir London Taueris. Nueiti nors kartelį bent jau dėl bendro išsilavinimo tikrai verta. Tačiau šįkart norėčiau papasakoti apie vietas, esančias ne sąrašo viršuje, o pačioje apačioje arba ir visai į jį nepatekusias.
Pirmoji iš tokių tebus Camden Town‘as. Hipiškas, pankiškas, metalistiškas, gotiškas ir dar visaip kitaip neformalus rajonas. Konservatyviai nusiteikusiems ir itin prie tradicijų prisirišusiems tautiečiams primygtinai nerekomenduotina vieta. Rimtai! Visiems kitiems – labai prašom! Puiki proga pasijusti, na, jei ne kitoje planetoje, tai bent jau gretutinėje realybėje. Žaliaplaukės merginos, o gal ir vaikinai – čia juos atskirti sunkiau, negu sumaišyti – minimoje Londono dalyje yra veikiau norma , nei išimtis. Visokiais gelžgaliais suvarstytas veidas – tokia pat kasdienybė, kaip kur nors City‘je ar Cannary Wharf‘e – kaklaraištis ir tamsus kostiumas. Man, tiesą sakant, tokie vaizdai nėra labai įprasti. Nors ir stengiuosi nespoksoti akis išpūtęs į kiekvieną vietinį „marsietį“, vis tiek nejučia stebiu praeivius daug atidžiau, nei vitrinas ar prekystalius.
Camden Town‘o pagrindinė įžymybė yra unikalus turgus, susidedantis praktiškai iš dviejų dalių: Lock ir Stables. Lock – tai devyniolikto amžiaus sausumos, vandens ir geležinkelio kelių susikirtimo mazgas (iš čia ir „lock“), o Stables – buvusios milžiniškos arklidės, vienu metu jose buvo laikoma apie keturis šimtus arklių. Tuo laikotarpiu, dar iki atsirandant automobiliams, sausumos transportas buvo tempiamas arkliais (iš čia ir kilo iki šiol naudojamas automobilių variklių pajėgumo reiškimas arklio galiomis). Camden Town‘as tuo laikotarpiu buvo tolimiausias Londono šiaurinis priemiestis, iš čia toliau į šiaurę ėjo geležinkelis ir juo abejomis krytimis keliavo didžiuma prekių. Galime tik įsivaizduoti, kas turėjo dėtis devyniolikto amžiaus „intermodaliniame terminale“, kur suvažiuodavo prekės ir pramoninių Manchester‘io ir Birmingham‘o miestų, suplaukdavo vilna ir kitos žaliavos bemaž iš viso Britanijai pavaldaus pasaulio. Ši dalis ir yra šiandieninis Lock su veikiančiais kanalais, puikia šliuzų sistema, kuri ir dabar naudojama, kai kanalu nori praplaukti koks laivelis. Turistams – nemokama atrakcija. Gražu ir įspūdinga. Aplink tebestovinčiuose senoviniuose pastatuose gali rasti ko tik nori ir net to, ką nelabai tokioje vietoje ir įsivaizduotum, pavyzdžiui, jogos studiją, įsikūrusią antrame vieno namo aukšte. Tuo tarpu visokiais žaviais ir nelžaviais niekalais (mano požiūriu, kitam gal pasirodys visiškai kitaip) prekiaujančių parduotuvėlių tiek, kad jų nei suskaičiuoti, nei išvardyti nesiimu. Galiu tik paminėti, kad kanapės simbolių apstu. Tai šen , tai ten padvelkiančio dūmelio kvapas ne visada primena tabaką. Kavinukių ir restoranėlių taip pat nesuskaičiuoti ir visuose juose netrūksta lankytojų.
Geležinkelio atšakos nebėra, arba ji taip gerai užmaskuota, kad aš jos neatradau. Tačiau buvusios arklidės, dabartinis Stables Market‘as, puikiausiai išlaikytos ir iš visko, kuo įspūdingas Londonas – net sunku patikėti – išsiskiria savitumu. Neslėpsiu, mane mažiausiai domino tai, kas tame turguje padėta ant prekystalių, na, su nedidelėmis išimtimis – visokie niekai, be kurių bent jau daugelio mūsų gyvenimai nieko neprarastų. Tačiau patys prekystaliai ir ta aplinka, kurioje jie išrikiuoti – visai kita kalba. Keturis šimtus stambių darbinių arklių talpinusios arklidės yra įspūdingas statinys vien savo dydžiu, tačiau tai tik viena ir toli gražu ne pagrindinė Stables Market‘o dimensija. Čia būta ir arklių ligoninės, ir kalvių dirbtuvių – arklius reikėjo kaustyti, ir odininkų, gaminusių ir taisiusių pakinktus, ir ko tik dar čia nebūta! Visas šis integralus ir glaudžiai tarpusavyje susipynęs pasaulis išsidėstęs per kelis lygius, kuriuos įprastiniais aukštais pavadinti būtų nepakankamai tikslu. Daugybė buvusių arklidžių gardų, kurių kiekviename kadaise stovėjo vis kitas gyvulys, išdėstytos po žeme – jose dabar įsikūrusios įvairios parduotuvėlės, iš čia ir tas prekystalių savitumas. Prekiaujama kuo tik nori: pianinais ir senoviniais, o gal tik drapiruotais antikvariniu stiliumi, veidrodžiais, dulkėmis kvepiančiomis knygomis, tarp kurių gali rasti pakankamai seno leidimo Charles Dickens‘o kūrinių, pradedant „Oliver Twist“ ir baigiant „Dombey and son“, bei R. Kipling‘o „Jungle Book“ apie viso pasaulio vaikų herojų Mauglį. Yra ir sveriamų arbatžolių, o gal ir kitokių žolių – neklausiau, negaliu tvirtinti. Kituose aukštuose esančiuose garduose – dar devynios galybės mažų parduotuvėlių, o didesnėse erdvėse – galiu įtarti, kad čia, tarsi kokiuose angaruose, buvo sustatyti vežimai – prekiaujama daugiausiai drabužiais, tarp kurių galima rasti pakankamai savitų dalykėlių. Aišku, ponioms ir poniutėms, galvojančioms, kad gražūs rūbai būna tik dizainerių „boutiq‘uose“ greičiausiai teks nusivilti, nes erdvėje, apie kurią pasakoju, snobizmui ir formalumams vietos nepalikta.
Labiausiai pribloškiantis Stables Market‘o akcentas yra ne mirguliuojantys prekystaliai ir visais pasaulio prieskonių kvapais viliojantys restoranėliai, ir netgi ne „vietiniai marsiečiai“, kaip juos nejučia ėmiau vadinti, prie kurių po kokios valandos ar dviejų taip pripranti, kad nė nebepastebi jų keistumo, o visame turgaus plote netikėčiausiose vietose išdėstytos natūralaus dydžio bronzinės arklių skulptūros. Arkliai – savaime gražus akcentas, o dar tokioje vietoje, kur jie ne tik dera prie interjero ir istorijos, bet išlieka savaip pagrindinė turgaus dalis. Juk čia Stables – arklidės! O arklidėse nieko nėra svarbesnio, nei arklys.
Tačiau kiek bepasakočiau, kiek besidalinčiau savo įspūdžiais, šįkart kaip niekad tinka prisiminti seną patarlę, sakančią, kad „geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti“. Todėl nuoširdžiai siūlau visiems apsilankyti Camden Town‘e, nueiti į Lock ir Stable Market‘us, o dar geriau nusivežkite ten draugus ir gimines, kai jie atvažiuos pas jus iš rūškanos, migloje ir depresijoje skendinčios Lietuvos. Atsigausite patys, gal ir saviškius bent trumpam atgaivinsite. Sėkmės!
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 11