Gretos romanas 2: Meilės fobija (8) 9

Gretos romanas 2, meilės fobija, Jaunimas

9	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Digital vision nuotr.

 

Naktis septintame aukšte

— Pas tave? — perklausiau.

— Nepagalvok nieko blogo,— tuoj pat ėmė teisintis. — Tikrai norėčiau tave pavaišinti naktipiečiais. O ir nakties dar gabalas likęs, greičiau laikas prabėgtų sėdint šiltai, prie arbatos.

— Nežinau, — sumurmėjau.

— Neturiu kokių nepadorių ketinimų, nesibaimink. Galų gale išgelbėjau tave du kartus, nesu  blogietis.

—    Gal ir nesi, tačiau tai vis tiek keista… Kvietiesi į svečius nepažįstamąją ir dar naktį…

—    Regis, likimas su mumis šiek tiek pokštauja, suveda vis netinkamu laiku, tačiau negalima pasikliauti vien likimu. Tai kaip?

— Gerai, — nusileidau. — Vis tiek neturiu ką veikti.

Po penkiolikos minučių Kreigas sustabdė savo automobilį naujajame rajone.

— Žinai, galėjau atspėti, jog gyveni prabangiame rajone, — pasakiau, apeidama mašiną.

Kreigas tik patraukė pečiais ir nusivedė prie įėjimo. Duris pravėrė durininkas, pagyvenęs vyriškis, regis mes jį pažadinome.

— Sveikas, Pitai, — pasisveikino Kreigas, bet nelaukęs, kol šis prabus pakankamai, kad gebėtų ką rišlaus atsakyti, nusivedė mane prie lifto.

Nors liftas buvo gana didelis, tačiau tokia uždara erdvė privertė visu kūnu pajusti šalia stovintį Kreigą. Keista, anksčiau nebuvau jautri tokiems dalykams. Žinojau, jis dabar mane stebi, tad iš visų jėgų stengiausi žiūrėti į savo beprotiškai dailius ir dėmesį prikaustančius batų galus. Sustojus septintame aukšte, lengviau atsipūčiau. Žengiau kilimu ištiestu koridoriumi, jaučiausi lyg viešbutyje, kur kiekvienas kampelis dvelkia prabanga. Vos neatsitrenkiau į Kreigą, kai šis sustojo ir ėmė rakinti duris.

— Sveika atvykusi, — paskelbė uždegdamas šviesą ir praleisdamas vidun.

Šviesioje svetainėje dominavo žalsvi raminantys atspalviai, pačiame centre riogsojo milžiniška sofa su keliais foteliais ir žemu kavos staliuku iš sendinto medžio. Palei sieną stovėjo įspūdinga knygų lentyna, kitame šone akvariumas su spalvingomis žuvytėmis, kambaryje buvo įkomponuotos kelios vazoninės gėlės.

— Gražu, — pasakiau.

Išgirdau užrakinamas duris ir ant spintelės padedamus raktus.

— Jauskis, kaip namie, — nusišypsojo. — Einu paieškosiu ko nors valgomo.

Stebėjau, kaip jis pradingsta virtuvėje. Nusimečiau nuo peties gitarą ir parėmiau čia pat į sieną, pasikabinau paltą ir nusiaviau batus. Dar kartą apsižvalgiusi, nusliūkinau iki virtuvės. Atsirėmusi į staktą, stebėjau, kaip Kreigas kuičiasi šaldytuve. Galiausiai baigęs paieškas, atsigręžė.

— Regis, mano šaldytuvas laikosi dietos, — šyptelėjo.

— Koks šeimininkas, tokia ir buities technika, — atsakiau.

Žiūrėjau, kaip jis mikliai sudeda maistą į lėkštes ir paduoda kelias man.

— Gal galėtum nunešti į svetainę?

— Žinoma.

Ant stalo atsidūrė gal keturi skirtingi užkandžiai, dvi taurės ir butelis vyno. Abu įsitaisėme ant minkšto kilimo abipus stalo. 2 psl. >