Naujienos
Judita Leitaitė (Olga Posaškova / ELTA nuotr.)
„Visiškas atsitiktinumas, kad esu gyva... Jau būčiau gulėjusi kokiame karstelyje... Tikras stebuklas, kad man pavyko išgyventi“, - užvakar dar sunkiai žodžius rinko ligoninėje po kraupios avarijos pamažu sveikstanti žinoma dainininkė Judita Leitaitė.
Sausio 29-ąją Varėnos rajone, truputį už Pirčiupių, slidžiame kelyje solistės vairuojamas automobilis „Subaru Forester“ išvažiavo į priešingą eismo juostą ir susidūrė su vilkiku
„Volvo FM“. Smarkiai sužalota J.Leitaitė per avariją nebuvo praradusi sąmonės, bet iš suknežinto automobilio ją ištraukė priešgaisrinės apsaugos ugniagesiai.
Dabar ji guli Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje. Vasario 4 dieną perkelta iš reanimacijos į Krūtinės ląstos skyrių, kur toliau bus gydomi kelių šonkaulių ir kojos lūžiai.
Pranašiški žodžiai
„Kartais jaučiu turinti angelą sargą. Su juo galima net kalbėtis, tik, žinoma, reikia būti tam tikros būsenos ir bendrauti ne tik tada, kai kas nors negera nutinka. Neišvengiau gyvenime sunkių momentų...“ - vieną kartą pranašiškai užsiminusi solistė. Tikriausiai ir šįkart tas angelas sargas J.Leitaitei bus padėjęs.
Užvakar vienvietėje palatoje gulinti solistė, išvydusi „Respublikos“ žurnalistę, kiek sutriko, tačiau, kaip visada maloniai nusišypsojusi, pasiūlė šalimais prisėsti.
Vis dėlto dainininkės akys šviečia, o balsas - angeliškai ramus ir skaidrus. Visuomet gyvenimo džiaugsmą kibirkščiuojančiai dainininkei dėl krūtinės ląstos sužeidimų sunkoka kalbėti.
„Labai dusina“, - paaiškina solistė, atsargiai prie krūtinės pridėdama ranką. Tad J.Leitaitė kalba pamažu, kas kelias sekundes darydama pauzę.
Ant pagalvės prie pat solistės tupi lyg ir voveriukas, pūstauodegis pliušinis žaisliukas.
„Tai mano burundukas - talismanas, kuris neša sėkmę ir sunkią minutę pakelia nuotaiką”, - vos vos šypsodamasi paaiškina dainininkė.
J.Leitaitė pasiūlo pažiūrėti ant spintelės gulinčias nuotraukas su įamžintais avarijos vaizdais.
„Va iš šio laužo mane ir ištraukė“, - atsidūsta J.Leitaitė, be skausmo negalinti pajudinti kojų: viena jų sugipsuota, kitoje - gilių žaizdų siuvimo žymės.
„Gaila, kad negaliu pasikelti, nors šiek tiek pavaikščioti... Liūdna, kai taip ramiai esu priversta gulėti dieną naktį, - guodėsi likimo išbandymą išgyvenusi moteris. - Bet iš tikrųjų labai norėčiau pakalbėti apie čia dirbančius gerus gydytojus... Rūpestingus... Jų priežiūra ir pasiaukojimas darbui mane itin džiugina“.
Apie koncertus negalvoja
Be jautrios gydytojų globos, J.Leitaitei nuotaiką pakelia jos sveikata susirūpinusių žmonių skambučiai ir trumposios žinutės su didžiausiais linkėjimais pasveikti ir nuoširdžiais paguodos žodžiais. Tik solistė apgailestauja, kad ne į visas pajėgia atsakyti, tačiau labai vertina tokį dėmesį ir rūpestį.
O jaukioje vienvietėje palatoje netrūksta gėlių, kurias solistė labai mėgstanti, ir įvairiausių dar neišpakuotų dovanėlių. Ant stalo geltonuoja pamerktų tulpių puokštė... 2 psl. >
jo 2010-03-11 09:37
geriau patylėtų visai lietuvai nesiguodus, toių kaip ji nukentėusių labai daug
brrrrr 2010-03-10 15:18
Kažkodėl ji man nepatinka, gal per daug pasikėlus?
vilniečiai 2010-03-10 10:57
Visiems visko nutinka.Gyvenimas mus moko, ir niekas neatsitinka šiaip sau.Gal šis žeklas...
seiminija 2010-03-07 22:34
pasisekė jai, bus pamoka ateičiai. jai ir kitiems