Seksualinės programos, TopFoto/ Scanpix nuotr.
Žmogus nori žinoti, kam skirtas jo laikas, mėgsta jį planuoti ir stengiasi kuo nors užpildyti. Seksas jam irgi gali būti būdas sutvarkyti savo laiką. O kaip tai padaryti, siūlo įvairios, dažniausiai vaikystėje įdiegtos elgesio programos. Nuo pat gimimo žmogus veikia tai, kas jam liepta. Savąjį seksualinį gyvenimą irgi tvarko pagal kitų nurodymus.
Įdomiausia, kad, skirtingai nuo gyvūnų, žmogus už vis geriau atliekamus triukus, už vis kruopštesnį svetimų nurodymų vykdymą paprastai gauna vis mažiau. Kol galiausiai ima ieškoti galinčiųjų jį išvaduoti nuo kažin kada į galvą įdėtų programų.
Kaip jau sakyta, programavimas prasideda vaikystėje. Todėl užaugę mes žinome, kuo užpildyti savo laiką, kiek jo ir kada skirti seksui. Pats savaime jaunosios kartos programavimas nebūtų itin prastas dalykas. Bėda ta, kad gerų programuotojų maža ir daugeliui tenka vadovautis prastomis programomis. Todėl pravartu kai kurias, labiau paplitusias, žinoti.
Programa „meilė - vien dvasinė vertybė”. Tipiškas tokios programos pavyzdys — uždrausta mylėti, leistos nedidelės seksualinės pramogos. Tėvai paprastai tvirtina, kad taip vaikų neauklėja. Nors kaip tik jų indėlis į šios seksualinio elgesio programos kūrimą neginčytinas. Tokia programa kuriama gana paprastai. Vaikui aiškinami du dalykai: pirma — meilė dangiškas, dvasinis jausmas, antra — seksas žemas, purvinas reikalas.
Po to tereikia dažniau kartoti, jog vaikas negabus, neklusnus, netvarkingas, t. y. blogas. Išvadą po 10-15 metų jis padarys pats. Ta išvada: „Esu blogas, taigi į gėrį neturiu teisių”. Nuoseklus, atitinkantis šią programą elgesys - tikrai dora, t. y. gera, mergina (vaikinas) nesidomi blogais dalykais, t. y. seksu. Esu blogas, todėl turiu blogų minčių ir poreikių. Jei kas turi panašių - irgi yra blogas, o todėl su juo/ja galima elgtis taip kaip su geraisiais nesielgčiau.
Programa „tik po to”. Toks programavimas dažniausiai aiškiai išreikštas tiksliais, konkrečiais nurodymais: „Nesimylėk, kol neištekėsi, netekėk, kol nebaigsi universiteto, ir t. t.”. Šie reikalavimai gali būti gana protingi. Blogesnė jų forma — pirmiau tai, kas svarbu (darbas, mokslas, sportas ir kt.), po to - kas nesvarbu (meilė, santuoka, seksas). Kadangi kiekvienam gyvenimo atvejui nuoseklią veiksmų seką sudaryti vargu ar pavyktų, programa supaprastinama - seksas ir meilė leidžiama po to, kai bus baigti svarbūs darbai (tarsi juos būtų įmanoma pabaigti).
Taigi laikas sutvarkomas labai aiškiai — 95 proc. jo skiriama pareigoms ir pasiruošimui ateičiai, 5 proc. — dabarčiai ir malonumui. Šios programos rezultatas — nuvargusios namų šeimininkės bei rūpesčių persekiojami verslininkai. Ir jiems, ir joms intymumas uždraustas tol, kol nebaigti visi namų ruošos darbai, nesutvarkyti verslo reikalai. Todėl pačiu smagiausiu momentu ji sako: „Pamiršau išjungti viryklę”, o jo džiaugsmus nutraukia mobiliojo telefono skambutis.
Nevykusių programų, kurias žmonės kruopščiai vykdo, yra gana daug. Jas lengva atpažinti. Jų vykdytojai ir patys nėra patenkinti savo intymiu gyvenimu. Tačiau programos neatsisako, nes be jos nežinotų, kaip tvarkyti savo laiką, ir bijo užrūstinti kažką galingą, prižiūrintį programų vykdymą, bijo bausmės. Ši menkai įsisąmoninta baimė nukrypti nuo programos įdiegiama kartu su ja.
Visa tai lengvai pastebėsime apsvarstę keistą paradoksą — žmonės, nelaikantys sekso didžios pagarbos vertu dalyku, neleidžia jokių juokų šia tema. Tam yra rimta priežastis — jie saugo savo seksualinio elgesio programą.
Sutuoktinių apklausos, atliktos skirtingu laiku skirtingose Europos šalyse, rodo, kad intymiais santykiais patenkintų sutuoktinių tėra ne daugiau kaip pusė. Šalys skirtingos, kultūrinės tradicijos skirtingos, informacija apie seksą vienose jų lengvai prieinama, kitose buvo uoliai slepiama, o rezultatai beveik vienodi. Šio reiškinio priežastis - panašiai programuojamas elgesys.
Blogas programas seniai tiria ir taiso psichiatrai, psichologai bei kiti smegenų programavimo specialistai. Todėl jau yra parengta nemaža jų taisymo būdų. Kai kuriais galima pasinaudoti ir savarankiškai. Jei pavyko suvokti, kad vykdoma programa laimės neatnešė ir neatneš, tiktų pamėginti atsakyti į jau minėtą klausimą: „Už ką mane galėtų mylėti?”. Blogos programos slepia savo esmę, todėl į šį klausimą jos iškart pasiūlys irgi žinomus atsakymus.
Sąžiningai mąstant paaiškės, kad jų esmė - mylima už kažin kokius nuopelnus. Visi mes žinome, jog galėtume būti darbštesni, energingesni, dažniau sportuoti ir t.t. Taigi nuopelnų mums visiems trūksta. Todėl ne vienas ir ne viena nesąmoningai save baudžia — riboja malonumus. Tai suvokus jau lengviau daryti išvadą, kad daug kas nuveikta visai be jokio reikalo, daryta ne sau, o kitiems ir netgi ne kitiems, o nežinia kam, ir už visa tai tikėtasi meilės. Čia jau būtų galima iš savęs ir pasijuokti. Juokas nelabai dera su pykčiu.
Taigi yra vilties, kad pavyks atleisti prastiems mūsų elgesio programuotojams. Ir pradėti nuosavą gyvenimą. Jei viso to nepavyks padaryti, šansai pasikeisti menki. Nepavyks pasijuokti - teks žiūrėti į savo programas itin rimtai. Taigi ir jų atsisakyti bus sunku. Nepavyks atleisti - nepasiseks pasikeisti, atsisakyti senos programos, sunku bus pradėti savo gyvenimą, nes mintys ir jausmai bus skirti vykdytoms programoms neigti.
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Rašyti komentarą