Naujienos
Vytautas Miškinis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus vaikų ir jaunuolių chorui “Ąžuoliukas” jau tris dešimtmečius vadovaujantis maestro Vytautas Miškinis taip tvirtai - šakomis ir šaknimis - susipynęs, suaugęs su šiuo kolektyvu, kad be jo neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Pats maloniausias įvertinimas maestro - ne pelnyti ordinai, bet angeliškų balsų auklėtinių skinami laurai, puošiantys ištisas “ąžuoliukų” dinastijas.
- Esate choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius, įvairių muzikinių konkursų, televizijos projektų žiuri komisijos pirmininkas. Kurią iš savo veiklos sričių paminėtumėte pirmiausiai?
- Net ilgai galvoti nereikia! Mano didysis ir pats mieliausias pašaukimas - darbas “Ąžuoliuke”. Chorvedystė. Vaikai ir jaunuoliai, su kuriais dirbu, mane vadina tiesiog mokytoju, ir aš tuo labai didžiuojuosi.
Vis dėlto turbūt sutiksite, kad net patys profesionaliausi chorų kolektyvai negali pasigirti tokiu populiarumu, koks šiandien lydi “popsinių talaluškų” atlikėjus. Bet gal tai ir nestebina? Juk choriniai kūriniai yra kur kas sunkiau “įkandami”, o muzikinio išprusimo daugelis iš mūsų labai stokojame. Iš tiesų tos vadinamosios “talaluškos” pas mus vis dar populiaresnės už aukšto meninio lygio muzikinius kūrinius.
Taip yra ir dėl to, kad joms sukurti ir atlikti reikia nepalyginti mažiau tiek mokytojo, tiek atlikėjo pastangų. Padirbėjai su vienu žmogumi - ir gauni tuos pačius dividendus, garbę. Tuo tarpu mažai kas žino ir įsivaizduoja, jog chorinis darbas yra gerokai sudėtingesnis ir atsakingesnis. Dideliam kolektyvui meninę kokybę pasiekti daug sunkiau nei vienam atlikėjui. Reikalingos šimteriopai didesnės pastangos ir sąnaudos.
Nesvarbu, kad mūsų vaikai yra labai talentingi - rezultatą daugiausia lemia darbas, ne talentas. Esu įsitikinęs, kad choro sėkmę lemia tokios proporcijos: 10 proc. talento ir 90 proc. - nuoširdaus, pasiaukojamo darbo. Nes talentas labai greitai gali užmigti. Nebuvę pasaulyje stebuklo, kad talentingas vaikas be darbo viską lengvai pasiektų.
- Jūsų vaikystės laikais dainavimas chore, juo labiau berniukui, greičiausiai irgi nebuvo prestižinis “vaikiškas” užsiėmimas. Kuo jus patraukė choras? O gal tai greičiau buvo tėvų, o ne jų mažamečio sūnaus įgeidis?
- Anuomet buvo Švietimo ministerijos nurodymas buvo kiekvienoje mokykloje privalomai įkurti chorą. Tai buvo viena iš mokinių meninio ugdymo, estetinio lavinimo krypčių. Tėvai, žinodami, kad neblogi mano muzikiniai duomenys, nieko nelaukdami mane nuvedė į “Ąžuoliuką”. Dar mažas buvau. Taigi sutinku, - tai buvo labiau tėvų noras. O aš privalėjau jiems paklusti. Bet man “Ąžuoliuke” labai patiko, repeticijos greitai tapo natūraliu reiškiniu. Tarsi mano gyvenimo dalimi.
- Nejau mažojo Vytuko netraukė vyriškesni, jėgą ir valią ugdantys, užsiėmimai - krepšinis, futbolas, lengvoji atletika, boksas?
- Aš sportavau! Ir piešiau, ir drožinėjau, ir lipdžiau. Bet už šiuos pomėgius nė kiek ne mažiau traukė muzika. Netgi daugiau! Matyt, tas manyje buvo “užkoduota” nuo mažų dienų, nes mūsų šeima buvo labai muzikali: bobutė radijo fondui buvo įrašiusi labai daug senovinių liaudies dainų, tėtis grojo akordeonu, iš Dzūkijos kilusi mama irgi be galo mėgo dainuoti, turėjo puikų balsą. Taigi mane supo muzikinė aplinka, ir tas negalėjo neveikti, neformuoti paties potraukio į muziką, dainavimą.
- Nesinori tikėti, kad jums nė sykio nebuvo kilę minčių chorą mesti. Argi paaugliui nerūpėjo su draugais pasibastyti gatvėje, “pakabinti” panelių, išmaukti “brome” alaus? 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.