Vytautas Miškinis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus vaikų ir jaunuolių chorui “Ąžuoliukas” jau tris dešimtmečius vadovaujantis maestro Vytautas Miškinis taip tvirtai - šakomis ir šaknimis - susipynęs, suaugęs su šiuo kolektyvu, kad be jo neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Pats maloniausias įvertinimas maestro - ne pelnyti ordinai, bet angeliškų balsų auklėtinių skinami laurai, puošiantys ištisas “ąžuoliukų” dinastijas.
- Esate choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius, įvairių muzikinių konkursų, televizijos projektų žiuri komisijos pirmininkas. Kurią iš savo veiklos sričių paminėtumėte pirmiausiai?
- Net ilgai galvoti nereikia! Mano didysis ir pats mieliausias pašaukimas - darbas “Ąžuoliuke”. Chorvedystė. Vaikai ir jaunuoliai, su kuriais dirbu, mane vadina tiesiog mokytoju, ir aš tuo labai didžiuojuosi.
Vis dėlto turbūt sutiksite, kad net patys profesionaliausi chorų kolektyvai negali pasigirti tokiu populiarumu, koks šiandien lydi “popsinių talaluškų” atlikėjus. Bet gal tai ir nestebina? Juk choriniai kūriniai yra kur kas sunkiau “įkandami”, o muzikinio išprusimo daugelis iš mūsų labai stokojame. Iš tiesų tos vadinamosios “talaluškos” pas mus vis dar populiaresnės už aukšto meninio lygio muzikinius kūrinius.
Taip yra ir dėl to, kad joms sukurti ir atlikti reikia nepalyginti mažiau tiek mokytojo, tiek atlikėjo pastangų. Padirbėjai su vienu žmogumi - ir gauni tuos pačius dividendus, garbę. Tuo tarpu mažai kas žino ir įsivaizduoja, jog chorinis darbas yra gerokai sudėtingesnis ir atsakingesnis. Dideliam kolektyvui meninę kokybę pasiekti daug sunkiau nei vienam atlikėjui. Reikalingos šimteriopai didesnės pastangos ir sąnaudos.
Nesvarbu, kad mūsų vaikai yra labai talentingi - rezultatą daugiausia lemia darbas, ne talentas. Esu įsitikinęs, kad choro sėkmę lemia tokios proporcijos: 10 proc. talento ir 90 proc. - nuoširdaus, pasiaukojamo darbo. Nes talentas labai greitai gali užmigti. Nebuvę pasaulyje stebuklo, kad talentingas vaikas be darbo viską lengvai pasiektų.
- Jūsų vaikystės laikais dainavimas chore, juo labiau berniukui, greičiausiai irgi nebuvo prestižinis “vaikiškas” užsiėmimas. Kuo jus patraukė choras? O gal tai greičiau buvo tėvų, o ne jų mažamečio sūnaus įgeidis?
- Anuomet buvo Švietimo ministerijos nurodymas buvo kiekvienoje mokykloje privalomai įkurti chorą. Tai buvo viena iš mokinių meninio ugdymo, estetinio lavinimo krypčių. Tėvai, žinodami, kad neblogi mano muzikiniai duomenys, nieko nelaukdami mane nuvedė į “Ąžuoliuką”. Dar mažas buvau. Taigi sutinku, - tai buvo labiau tėvų noras. O aš privalėjau jiems paklusti. Bet man “Ąžuoliuke” labai patiko, repeticijos greitai tapo natūraliu reiškiniu. Tarsi mano gyvenimo dalimi.
- Nejau mažojo Vytuko netraukė vyriškesni, jėgą ir valią ugdantys, užsiėmimai - krepšinis, futbolas, lengvoji atletika, boksas?
- Aš sportavau! Ir piešiau, ir drožinėjau, ir lipdžiau. Bet už šiuos pomėgius nė kiek ne mažiau traukė muzika. Netgi daugiau! Matyt, tas manyje buvo “užkoduota” nuo mažų dienų, nes mūsų šeima buvo labai muzikali: bobutė radijo fondui buvo įrašiusi labai daug senovinių liaudies dainų, tėtis grojo akordeonu, iš Dzūkijos kilusi mama irgi be galo mėgo dainuoti, turėjo puikų balsą. Taigi mane supo muzikinė aplinka, ir tas negalėjo neveikti, neformuoti paties potraukio į muziką, dainavimą.
- Nesinori tikėti, kad jums nė sykio nebuvo kilę minčių chorą mesti. Argi paaugliui nerūpėjo su draugais pasibastyti gatvėje, “pakabinti” panelių, išmaukti “brome” alaus?
- Vieną kartą pabėgau iš repeticijos. Choro vadovas Hermanas Perelšteinas iškart pranešė tėvams - kaip reikiant gavau į kailį. To pakako. Mat buvau stropus mokinys, paklusnus berniukas. Be to, tiesą sakant, dainuodamas chore nesijaučiau, kad pats save prievartauju. Man patiko! O gatvėje su “chebra” pakvailioti, aišku, irgi parūpdavo kaip kiekvienam paaugliui. Puikiai mokėjau gatvės leksikoną ir tokioje aplinkoje pats nevengdavau nusikeikti ar kokią eibę iškrėsti. Vis dėlto gatvė manęs nepaviliojo. Manau, kad nuo tos blogos “gatvinės” įtakos “Ąžuoliukas” man labiausiai padėjo apsisaugoti. O jei kiemo vaikai pasišaipydavo iš manęs, “muzikanto”, mokėjau ir sugebėjau už save pakovoti. Buvau stiprus ir moraliai, ir fiziškai. Tiesa, kartą buvo minčių chorą mesti. Bet ne dėl to, kad kas nors iš manęs šaiposi. Ilgai, net pustrečio mėnesio, gulėjau ligoninėje ir šiek tiek atšalau nuo dainavimo. Bet labai greitai vėl “užslinko šiluma”.
- Ir netrukus išgirdote tuomečio “Ąžuoliuko” vadovo H. Perelšteino siūlymą būti “vyresniuoju ąžuoliuku”?
- Aš labai anksti subrendau, įgijau didžiulį mokytojų, taip pat ir H. Perelšteino pasitikėjimą, todėl negalėjau ir nenorėjau jų nuvilti. Nors dar buvau pienburnis, choro vadovybė mane paaukštino, ir tai leido man pasijusti suaugusiam. Kaip galėjau elgtis lengvabūdiškai, neatsakingai, jeigu manimi taip pasitiki?!
- H. Perelšteino žodis buvo lemiamas ir pasirenkant studijas anuometinėje konservatorijoje...
- Iš tikrųjų šitas žmogus man buvo didžiulis autoritetas. Kaip antras tėvas. Nors, tiesa, labai griežtas, valdingas, kartais ir labai piktas. Visi choristai jo bijojo. Bet kartu ir labai mylėjo. Pasitikėjo juo. Nes jis buvo be galo įtaigus ir įžvalgus. Tad kai jis mano tėvams išsakė savo nuomonę, esą aš stipriausias muzikoje, tėvai net nedvejodami pareikalavo, kad po vidurinės stočiau tik į konservatoriją. Juk taip Perelšteinas patarė! Aš vėlgi paklusau... Matyt, taip jau buvo lemta.
- O kiek vėliau tas pat H. Perelšteinas, susiruošęs emigruoti į JAV, jus pasirinko kaip savo įpėdinį - pasiūlė perimti “Ąžuoliuko” kolektyvo vadovavimą į savo rankas?
- Nors jis ir išvyko, nuolat palaikėme ryšį laiškais. Džiaugdavomės laimėjimais ir guosdavomės dėl ištikusių nesėkmių. Tais laikais buvo griežta cenzūra, visus mūsų laiškus perskaitydavo, todėl reikėjo būti labai atsargiems, kad vienas kitam nepakenktume. Sausio 11 dieną kaip tik suėjo vienuolika metų, kai šio didžio žmogaus jau nėra tarp gyvųjų...
- Suvaldyti didžiulį vaikų ir jaunuolių kolektyvą nėra lengva. Taigi tapus “Ąžuoliuko” vadovu turbūt ne viskas klojosi lyg sviestu patepta. Juolab kad teko spėriai suktis - buvote ir chorvedys, ir vadybininkas, ir finansininkas... O kada pagaliau pasijutote esąs svarbiausia garsaus meno kolektyvo figūra?
- Aš iki šiol tokia “figūra” nesijaučiu esąs. Ir tai joks pasimaivymas. Kai pradėjau vadovauti “Ąžuoliukui”, tarp choristų buvo mano draugų, bendraamžių. Ir staiga tapau jų vadovu. Tai išties nebuvo lengva. Kita vertus, reikšmingumas, manau, - tai ne statusas, o atsakomybė, darbo kokybė, visuomenės vertinimas. Va šitas stabdys manyje visada imdavo viršų. Nuolat save kontroliavau - kad tik neperlenkčiau lazdos. Todėl iki šiol ir nesijaučiu esąs didžiu autoritetu kolektyve. Tikru autoritetu. Nes jei toks nebūsi, joks statusas nepadės viršininkauti. O matydamas, kad visas veiklos sritis (vadybą, finansus, administravimą) aprėpti be galo sudėtinga, galiausiai apsiribojau rezultatų siekimu - susikoncentravau į meno vadovo darbą.
- Ši veikla jums, priimkite komplimentus, puikiai sekasi. “Dirbdamas su angeliškais balsiukais, ir pats choro vadovas pasijunta esąs angelas...” - tai jūsų paties kadaise ištarti žodžiai.
- Iš tiesų dainuojantis berniukas yra labai rimtas muzikinis žanras. Mat berniuko balsas yra skaidresnis, skardesnis negu mergaitės. Ypač prieš mutaciją, kai balsas tiesiog sužydi, išsiskleidžia visu gražumu. 12-metis berniukas gali taip stebuklingai atlikti kūrinį, o to nepasakysi apie tokio amžiaus mergaitę. Dėl to dainuojantys berniukai muzikos istorijoje ir lyginami su angelais. Ir bažnyčių, katedrų tradicija čia stebima. Juk berniukų - ne mergaičių - chorai bažnyčiose gieda. Tai argi jie ne angelai?
- Jūsų darbo tiksliausias įvertinimas - daugybė “Ąžuoliuko” pelnytų apdovanojimų prestižiniuose tarptautiniuose konkursuose, kvietimai gastroliuoti įvairiausiose pasaulio šalyse, bendri choro koncertai su daugeliu žymių Lietuvos ir užsienio orkestrų, daugiau nei šimtas fondinių įrašų Lietuvos ir užsienio radijuje, dešimtys įrašytų vinilinių ir kompaktinių plokštelių... Ar niekada nekilo minčių emigruoti į užsienį? Juk patyrusių profesionalių chorvedžių labai trūksta!
- Neslėpsiu, mane daug kartų kvietė dirbti užsienyje. Nes tikrai ten jaučiamas gerų, profesionalių chorvedžių stygius. Nuvykstu padirbėti trumpam - trims dienoms ar savaitei - ir iškart sulaukiu tokių kvietimų. Nes pamato, kad dirbdamas atiduodu visą save... Aš gal ir sutikčiau išvykti padirbėti, bet - tik laikinai. Daugiausia - pusmečiui. Nes jei užsibūsiu ilgiau, žlugs tai, ką esu pasiekęs su “Ąžuoliuku”. Mat kol kas neturiu žmogaus, kuriam galėčiau “Ąžuoliuką” patikėti. Taigi esu ir “Ąžuoliuko”, ir Tėvynės patriotas. Kita vertus, gavus pasiūlymų emigruoti, man vis topteli viena banali frazė: “Geriau būti karaliumi tarp šlavėjų negu šlavėju karaliaus rūmuose.” Aš, gyvendamas, dirbdamas “Ąžuoliuke”, visiškai save realizuoju, ir man to pakanka.
- Tad tiesiai šviesiai ir išklokite, koks jūsų darbo, gyvenimo ir kūrybinės sėkmės receptas?
- Mano įsitikinimu, žmogaus sėkmė nemažai priklauso nuo aplinkybių. Šalia to būtini talentas ir gebėjimas save realizuoti toje terpėje, kuri nuo paties žmogaus nelabai priklauso. Aš labai pasitikiu savo kolegomis chorvedžiais. Mūsų kolektyve yra puikus mikroklimatas, labai gera terpė. Dar viena sudedamoji sėkmės dalis - vaikai, su kuriais dirbame. Ir jų tėvelių geranoriškas nusiteikimas. Viską, ką paminėjau, sudėkite į krūvą - ir sėkmė garantuota!
DOSJĖ
GIMĖ 1954 m. birželio 5 d. Vilniuje
IŠSILAVINIMAS 1971-1976 m. Vilniaus valstybinė konservatorija. Nuo 1985 m. Lietuvos muzikos akademijos
Choro dirigavimo katedros dėstytojas. Nuo 1995 m. - docentas, 2007 m. - profesorius.
APDOVANOJIMAI
1983 m. - Kultūros žymūno ženklas
1985 m. - Liet uvos nusipelniusio artisto garbės vardas
2005 m. - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius
2007 m. - Žygimanto Augusto aukso medalis
2002 m. - Metų autorius (LATGA), nominacija “Dažniausiai užsienyje atliekamų kūrinių autorius”
2004 m. - Aukso paukštė - berniukų ir jaunuolių chorui “Ąžuoliukas”, nominacija - “Ryškiausia Lietuvos žvaigždė” (LLKC)
2005 m. - “Radiocentro” apdovanojimai, nominacija “Už nuopelnus lietuviškai muzikai”
2005 m. - Aukso paukštė - “Ąžuoliuko” vyrų chorui, nominacija - “Tarptautinio spindesio žvaigždė” (LLKC)
2006 m. - Lietuvos šviesuolis (LRT nominacija)
Teksto autorė Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Rašyti komentarą