Pateiksiu vertimų iš Rastamolkos (rastamolika) ir Metsakisos (metsakissa) blogų.
Sunkiai man pasidavė Rastamolkos (minkštas garsas "l") žargonas. Po konsultacijų su ja nusprendžiau įrašo pavadinimą „Велика Биківня“ versti „Didžioji Bulynė“. Žodis padarytas prie buliaus prisegus reikiamą priesagą. Bulynė kaip tėvynė.
Lietuviai labiau pratę prie kiaulidžių, karvidžių, arklidžių. Tarsi kuiliai, eržilai ir buliai su savo sėklidėmis neturėtų pastogės. Atsižvelgiant į Lietuvoje dabar kylančią moralės bangą, kuri nutildys visas kalbas apie bet kokius lytinius santykius (taip pat ir galvijų kergimąsi), sunku tikėtis, kad gyvūnų lyčių skirtumai būtų pabrėžiami. Vargu, ar prigys žodžiai eržilidė, kuilidė, bulidė, gaigalidė, gaididė. Nelabai jie sklandūs. Žodžiai eržilynas, kuilynas, bulynas, gaidynas, gaigalynas – malonesni ausiai.
Naujadaras биківня, kurį sugalvojo Rastamolka, bent jau vizualiai kažkiek panašus į ukrainiečių kalbos žodį баткивщина – tėvynė. Tiktai skiemenų skaičius nesutampa. Биківня – tiksliai pavadintas karvių vyrų bendrabutis. Kai su juo lyginama tėvynė, labiau tinka moteriška giminė – bulynė. Kitų Rastamolkos blatnybių išaiškinimus pateikiu kiek toliau. Rastamolką jau citavau savo bloge.
rastamolika
Велика Биківня - Didžioji Bulynė
Ak, koks blaivinantis antausis visoms žmogmylystėms ir švietėjiškoms nuotaikoms! Kokį galingą nokautą gavo idėja apie žmogaus sąmoningumo augimą. Ačiū tau, šalie, kad taip puikiai žadini iš iliuzijų miego. Didžioji Bulynė ateinie!
Kol „ypatingasis tarpsluoksnis“ smaukėsi-onanizavosi, spoksodamas į minkštutį glamūrdiskursą, diedai iš periferijos atsliūkino prie skystojo mąstančio tarpsluoksnio nugaros ir kruštelėjo jį Juoduoju Paketu abibas su kilkės indeliu, degtinės bambaliuku ir tramadolo pakūškė.
Kad žinotumei tu, susmirdęs inteligentėli, kušliau su akinukais, kas yra Čiotkų Bachūriukų Reali Valdžia! Manei, išmokai žodžių protingų, ir tau viskas leista? Išauginai pimpalą gražų ir esi dabar madingas meno kritikas? Ogi ne, kankinį, ant rajono viską sprendžia juodasis bumeris.
Berniokai! Kol byrės pagrindinio Vadeivos asmenybė, kol į pasaulio mikrofonus jis nerišliai bambės kvailystes ir tuo mus linksmins – baisiau nei Kosmosas – jūs galite gliaudyti saulėgrąžas ir matuotis aprangą pagal naująjį kodą – sportinį kostiumą ir kepurėlę-antelę. Užteks galvoti, užteks spręsti, atėjo liuosybės metas! Nuo šiol su ramia siela galima paleisti savo Vidinį Žlobą, kad pasismagintų Egipte, piktai klaustų „ha?“, plemptų nacionalinį gėrimą „Rom-kolą“ ir grabinėtų stangrias mergikes.
Mergiotės! Atėjo metas atsisveikint su ofisų dulkėmis, apsivilkti trumpus sijonėlius, prisisiūti silikoninius speniukus, pamiršti protingą žodį „mimikrija“ ir keliauti į prirūkytą „Avaloną“ – paprekiauti nedažytu jablikšt veidu, prieš tai pažodžiui išmokus būsimą Ukrainos himną „Vladimiro centralas“. Arba eiti ir nusirengti iki pusės kartu su „Femen“ mergomis, viliantis, kad tą „ikipusę“ parodys per tarptautinius kanalus ir geras, riebus dėdė iš užsienio (kaip pas Karpą) atvažiuos ir pasakys: „Bordelis, ne bordelis, vagina, ne vagina, o telyčaitė įskaitinė“. Ir kol dėdė neatvažiavo – baik kentėti! Staigiai išimk iš savo šviesios galvelės mintis apie politiką ir išmesk į šiukšlyną. Jau geriau džiaukis, nes ateity – didžioji Diena, kada tau padovanos pisoklišką raudono pliušo pagalvėlę su apvadėliais-širdelėmis ir užrašu „Aš tavi myliu! Šve. Valintinas“. Nes apie ką daugiau gali svajoti mergaitė? Tik apie galingas letenas, maigančias ją ant pliušo pagalvėlės.
Pas amerikiečius antai negras statytinis, jokio ten Vindzodoro kraujo. Jam paskui per stebuklą suvers visą pasaulinę krizę, sušaudys ir palaistys kapelį floruotu vandeniu su elektrolitais. Nagi pažiūrėk – savo atbukusius vaikus jie siunčia bombarduoti visokius trečiuosius pasaulius. Kas gi pasakė, kad Galvijų Valdžia blogesnė už Idiokratiją?
Štai ištirps ledynai, užtvindys Kaliforniją ir Šanchajų kaip rūroj, plūstelės pas mus bėgliai, o Čiotki Bachūriukai jiems kaukšt irklu per galvą: „Stovėt, blia!“
O paveiksliuką vardan išlikimo – kad iškaltumėt man mintinai.
Paaiškinimai
Juodasis Paketas abibas – tas pat, kas Juodasis Paketas "Adidas".
tramadolas – daiktas, kurį vartoja visi Ukrainos moksleiviai, studentai ir šiaip liaudis.
glamūrdiskursas – glamūras ir diskursas yra fundamentinės Viktoro Pelevino, „budisto, akvalangisto, programisto“, estetinės sąvokos.
juodas bumeris – automobilis ir tiek
baisiau nei Kosmosas – Leonidas Černoveckis, pravarde Kosmosas – Kijevo meras. Sektantas.
„Vladimiro centralas“ – žr. paaiškinimas ir video šio įrašo pabaigoje
„Femen“ mergos – apie jas rašė balsas.lt
...kaip pas Karpą – Irena Karpa, šiuolaikinė ukrainiečių rašytoja, erotinis fotomodelis.
Vindzoro kraujas – užuomina į tai, kad JAV prezidentai dažnai giminiuojasi su D. Britanijos karališkąja šeima. Tik dėl B. Obamos dar neaišku.
hopnikas (jo anatomija pateikta paveikslėlyje šiek tiek aukščiau) – žr. paaiškinimas ir video šio įrašo pabaigoje. Viktoras Janukovičius – iš hopnikų.
***
Daugelis ukrainiečių, kurių blogus skaitau, pripažįsta, kad pasirinkimas buvo mažas: švelniai kalbant, tarp kietakakčio ir avantiūristės, arba nešvelniai – tarp urkos ir... ir... kažko, skambančio panašiai kaip urka (urka – toksai zekas).
Rastamolka glamūro ir diskurso lygmeny spingsi oranžine šviesa, nors kitame savo įraše Juliją Tymošenko vadina ragana.
Tymošenko štabistai aiškina, kad „šalies Rytuose“ būta daug pažeidimų: į sąrašus įtraukti piliečiai be teismų sprendimų, naudoti išnykstantys rašalai, vyko kitokia velniava.
Metsakisa balsavo būtent Rytuose – Donecke. Netyčia tapo tarsi kokia tarptautinė stebėtoja. Mat jos nebuvo sąrašuose. Ji aprašo, kas tada buvo – pateko į teismą.
Metsakisa sugeba aprašyti beveik bet ką. Pvz., sukurti epą apie „tą vištą“ (tai buvo naujametinis kalakutas), arba papasakoti, kaip ji su lituokliu remontavo kompiuterio jungtį. Papsinti pypkute ir vis paskaitanti Čechovą, ji kelia mažiau sunkumų vertėjui, nors kai kurios frazės klupdo: все пофиг и фиолетово... Viskas pofig ir violetiška? Čia ji apie savo ankstesnį požiūrį į politiką.
Metsakisa labai santūri, tačiau dėl „Femen“ mergų ji pratrūko:
metsakissa
ojojoj. penkios miarkaitės nuo 19 iki 25 metų – politinės sąmonės, suprantate, pliūpsnis. kapeikinė akcija žiniasklaidai. padarė gėdą Ukrainai :)) turėjo šalis imydžą – „pilnas užantis tešmenų“ - "повна пазуха цицьок", o parodė penkias inkštirų poras, jie – nuo to pleistro, kuriais užklijuoti, iki rytojaus išsisunks.
Tačiau tai smulkmena. Svarbiausia, kad šįkart ji nusprendė būti...
Sąmoninga pilietė!
metsakissa - pypkė ir Čechovas
...tuo juokingiau žiūrėti į visiškai abejingų politikai žmonių trumpalaikes, tačiau beviltiškai karštas aistras.
Tai užkrečia. Šįmet Hamleto tėvo šešėlis suspurdėjo netgi manyje. Ei-me, balsuoki-me! Apversime visą savo gyvenimą, taip sakant. Cha-cha.
Kada mano balsavimo apylinkėje tetulyte du ar tris kartus patikrino pavardę mano pase ir pavardę jos popierėlyje ir priėjo išvados, kad, vaizdžiai kalbant, Petrova nėra Sidorovos anagrama, aš sudėjau lūpytes kaip vištos subinytę, kad įprastai sumurmėčiau: „Na ir gerai, na tiek to...“. Tačiau prie manęs priėjo išvaizdus vyriškis, kaip paaiškėjo, komisijos pirmininkas, ir švelniai pasiteiravo – kokia bėda?
Aš didvyriškai sutelkiau visą galvoje esančią informaciją apie savo rinkimines teises bei pareigas ir krimstelėjau: „Manęs nėra sąrašuose! O registruota čia esu, tarp kitko, nuo 2005 metų, taip, taip“. Pirmininkas susimąstė. Nusiminė. Priėmė sprendimą. Atkuto ir pranešė man: „Jūs pas mus pirma tokia. O kaip jūs balsavote praėjusiame ture? Ar jūs nebalsavote? Na, na...“ Aš prislopintai sušvokščiau žodį „Kijefff...“ – tačiau tai buvo melagystė, sausio 17-ją man paprasčiausiai nebuvo ūpo. Bet šiandien mane kažkodėl apėmė nuotaika – „karalius pramogauja“.
Iš manęs atėmė pasą. Padarė jo kserokopiją, ant kurios mane privertė pasirašyti. Man davė popierėlį su pareiškimu teismui. Taip pat mašiną su vairuotoju ir palydovu – į tą patį teismą, kad gaučiau nutarimą, jog aš tikrai galiu balsuoti pagal registravimo vietą, aleliuja.
Pakeliui vos nemiriau nuo dusinančio kaltės jausmo. Jolki-palki. Iš principo, man pakanka ir to, kad kažkokį nelaimėlį pritvirtino prie manęs kaip palydovą. Ir dar tai, kad vairuotojui nedavė papietauti... ui. Ujujui. Tačiau teisme mane užplūdo nusiraminimas. Pakako teisėjo Ivanovo iš kabineto numeris vienas, kuris pasakė Liošos iš „Rinkimų dienos“ balsu ir tonu: „Oitudievulėliau. Na, kur jūs buvote iki vasario septintosios?!“ – „Ak tu, kirmėle kostiumuota“, - kerštingai pagalvojau, bet patylėjau. Kažkoks mano sielos sąrangos trūkumas verčia mane jausti nepaaiškinimą pagarbą valdininkams – aš tiesiog tyliu ir spoksau, spoksau ir tyliu.
Iš kabineto nr. septyni mus pasiuntė į kabinetą nr. vienas, iš ten – į kabinetą nr. dešimt ir, galiausiai, į kabinetą nr. trys gauti antspaudo. Tenai dar vienas Lioša su pasibjaurėjimu pasakė: „Na, kur jūs man pasą brukate? Ar aš tenai antspaudą uždėsiu, ar ką?“, aš paspoksojau į jį su deramu pietetu, o paskui mes išvažiavome atgal į apylinkę. Kur man pagaliau davė biuletenį ir taip toliau.
Su prislopintu šūksniu: „Štai ji, demokratijos pergalė!“ – aš nuskriejau į balsavimo kabiną. Komisijos pirmininkas rūpestingai palydėjo mane prie urnos, ir aš įkišau ten popierėlį pritariamai žiūrint stebėtojams. „Šaunuolė mergina – pasiekė savo!“
Kas? – Aš? Na, taip... Cha! Prabalsavau! O tai...
Metsakisa ir Rinatas Achmetovas
***
(Toliau rašo blogas Brazauskas.)
Kol kas susilaikysiu nuo prezidento rinkimų Ukrainoje vertinimo.
Šiek tiek paaiškinsiu, kas tie hopnikai (гопники). Nors daugeliui skaitytojų ir taip aišku iš bendro išsilavinimo.
Hopnikai sustabdo žmones šūkiu „Hop-stop!” («Гоп-стоп!») ir ką nors atima, grasindami duoti per kumpolą (по кумполу – per makaulę). Bent jau taip buvo.
Šio rašinio pavadinimas „Hop-stop, gausi per kumpolą! (rinkimai Ukrainoje)” – truputį dviprasmiškas. Turiu paaiškinti, kad nenorėjau pasakyti, jog rinkimai buvo nelaisvi. Priešingai – ir tarptautiniai stebėtojai, ir Metsakisa liudija, kad viskas buvo čiki-briki – всё в ажуре, kaip sakoma tuose kraštuose. Pavadinimu norėjau atkreipti dėmesį į tam tikrą raiškos stilių.
Nuo biografijos nepabėgsi. Išrinktasis prezidentas Viktoras Janukovičius jaunystėje turguose vogdavo lapines kepures tiesiai nuo galvų – hop-stop!
Rastamolka patarė man perskaityti jos draugo psichiatro Deniso Poltaveco mintis apie rinkimus:
„Ką gi, į laisvę nuo rinkimų – su švaria sąžine. Kadangi laimėjo liumpen-kriminaletariato ideologija, susimąsčiau apie kolektyvines fantazijas, atvedusias pilietį Janukovičių į valdžią, taip pat apie naujus pavojus.
Janukovičius – tipinga keršto (ressentiment) figūra, visiškai beprasmiška, neproduktyvi, po-edipinė. Norisi lyginti su "mirusiu tėvu", tačiau kai kurie mirę tėvai labiau teigia gyvenimą nei Viktoras Janukovičius. Jį pasirinko dėl būtinybės išsigelbėti nuo kolektyvinės savižudybės”.
***
Janukovičius – ypatingo skonio žmogus.
Čia šiaip kažkokia šokėjėlė – ne iš mano pažįstamų
Lvove Janukovičius pasveikino susirinkusius: "Čia susirinko geriausi šalies genocidai". Turėjo omeny genofondą. Žadėjo pasirūpinti didžiojo ukrainiečių poeto Antono Čechovo palikimu.
Hopnikai kaip bitnykai atstovauja tam tikrai kultūrai.
Dėl to, kad gulagai kažkada persmelkė SSSR skersai ir išilgai, blatnos dainos tapo aukštuomenės žanru. Rusai jas kažkodėl vadina šansonais.
Pateikiu kelis vaizdo įrašus.
Jausmingos blatnos dainos.
„Vladimiro centralas“ (tai kalėjimo pavadinimas). Tarp zekų itin populiari daina. Dainuoja ir vaidina Michailas Krugas.
„Hop-stop!” Atlieka Aleksandras Rozenbaumas.
Kažką brazgina atlikėjas su kepurėle-antele. Dėl kepurėlės ir įdėjau. Tik ta kepurėlė kažkodėl susidvejino. Nepavyksta išimti to antro video – bijau sugriauti visą statinį.
Vaizdai iš hopnikų gyvenimo (dokumentika).
Hopnikas užkabina emo, šis gėdingai bėga.
Hopnikas lenda prie pidaraso (žalūko su pėdkelnėm ir „šeimyniniais“ stringais). Pidarasas sutvarko du hopnikus. Labai verta pažiūrėti.
***
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 4