Naujienos
Comstock nuotr.
Galimybė
Įkyrūs saulės spinduliai be atvangos bilsnojo vokus. Suniurzgėjusi dar patogiau įsirausiau į patalus, buvo taip minkšta ir gera. Stop. Nusiklojau galvą ir plačiai atsimerkusi, akimis greitai perbėgau nepažįstamą kambarį. Visi miegai greitai išsilakstė, kai supratau, jog nežinau kur esanti. Pradėjau kapstyti savo apsvaigusiose mintyse. Kreigas. Taip, buvau pas Kreigą, valgėme, kalbėjomės… O kas tada? Turbūt užmigau, tačiau kaip atsidūriau šioje lovoje?
Atsidususi nusiklojau ir padėjau basas kojas ant gauruoto kilimo. O… Dar vienas atradimas, buvau tik su apatiniais. Dabar man neberūpėjo, kaip atsidūriau lovoje, dabar mane kamavo klausimas, kaip aš nusirengiau. Pastebėjau savo drabužius tvarkingai sulankstytus ir padėtus ant komodos. Faktas, nusirengiau ne pati. Siaubingai susigėdusi, kuo skubiau apsirengiau, šiek tiek suglosčiau ševeliūrą „Nerimstantis vėjas gluosniuose“ ir pravėriau kambario duris.
Svaigus kavos aromatas iš karto apsuko galvą. Sekdama dievišką kvapą, nupėdinau iki virtuvės.
— Sveika, — pasitiko džiugus balsas.
— Labas, — tarstelėjau.
— Prisėsk, tuoj paduosiu pusryčius.
Prisėdau ant aukštos kėdės. Kreigas sukosi virtuvėje kaip vijurkas, kilojo dubenis ir keptuves, galiausiai milžiniška lėkštė atsidūrė priešais mane. Tai buvo omletas su sūriu ir krabų lazdelėmis.
— Nežinojau, ką mėgsti, tad teks pasitenkinti tuo, kas pateikiama — pamerkė akį sėsdamas priešais bei pripildamas du puodelius kavos.
— Mmm… Ačiū, nereikėjo taip vargintis… — mikčiojau.
Man niekada niekas neruošdavo pusryčių.
— Na, juk stengiausi ne tik dėl tavęs, bet ir dėl savęs, — Jo gera nuotaika buvo justi sklandanti ore.
Vis dar jaučiausi sutrikusi, juk jo beveik nepažinojau, o sėdžiu čia ir pusryčiauju, o jis atvirkščiai, regis, viską priėmė labai normaliai.
— Žinai, tau reikėjo mane vakar pažadinti, — pradėjau.
— Kodėl? — atrodė labai nustebęs.
— Na, juk… — nežinojau, kaip pasakyti. — Dabar jaučiuosi labai nejaukiai….
Jis trumpam susimąstė.
— Žinai, mąsčiau, — nutęsė. — Manau, galėtum pas mane pagyventi kurį laiką… Na, kol susirasi būstą. Butas vis tiek labai didelis, gyvenu vienas…
Vos neužspringau kiaušiniene. Pažvelgiau į jį kaip į beprotį.
— Išprotėjai? — paklausiau.
— Aš rimtai — nusijuokė, — kodėl gi ne?
— Pirma, mes visai nepažįstami, antra, tu ir taip man daug padėjai, trečia, aš jau ir dabar, galima sakyti, per prievarta įsiprašiau nakvynės.
— Nesąmonė, — prunkštelėjo. — Manau, kad tai puiki mintis.
— O tu nebijai, kad aš pavyzdžiui, tave vėliau apvogsiu ar kas nors panašaus? — stengiausi surasti tinkamų argumentų įtikinti jį sumanymo netinkamumu.
— Butas apdraustas, — atsainiai mestelėjo.
Sėdėjau prasižiojusi ir stebėjau, kaip jis ramiausiai valgo toliau.
— Nesuprantu, ko tu taip šiaušiesi, — pradėjo ramiu balsu. — Juk tai laikinai, o tau pastogės reikia. Be to, turint gyvenamąją vietą, bus lengviau susitvarkyti gyvenimą. Neatstumk pagalbos, kai tau ją siūlo. 2 psl. >
Mili 2010-03-13 11:05
Smagu, kai kažkas ruošia pusryčius ;)