Gretos romanas 2: Meilės fobija (10) 5

Gretos romanas 2, Meilės fobija, 10 dalis

5	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Polka dot nuotr.

 

Stikliniai aukštakulniai ir pica

Niurzgėdama įsėdau į Kreigo automobilį.

— Nematau prasmės, kam viso to reikia, — burbuliavau po nosimi.

— Tau bus ne pro šalį šiek tiek prasiblaškyti, — atsakė vis dar džiugiai nusiteikęs; regis, jo nuotaika buvo nesugadinama, dėl ko pykau dar labiau.

Pasijutau esanti jo žaisliuku, tik ir laukiančiu šeimininko nurodymų: Mei, gyvensi pas mane, Mei, važiuojam aprodysiu tau savo nuostabų darbą, tik pažiūrėk, koks aš turtingas ir šaunus.. Bla bla bla… Nusivyliau savimi, nejaugi nebegaliu pasipriešinti šiam bjauriam žaviam tipui?!

— Ei mergyt, liaukis niurzgėjus, pamatysi, bus smagu, — pasakė paplekšnodamas man per kelį ir užvedė mašiną.
Numeris du. Negalėjau pakęsti, kai jis į mane kreipdavosi „ei mergyt!”, o blogiausia buvo tai, jog jis tai puikiai suprato ir per pastarąjį pusvalandį taip kreipėsi į mane gal kokią dešimtį kartų.

— Ei vyruti, — sučiulbėjau. — Regis tu visai praskydai… Tik sėdi išsišiepęs lig ausų ir krizeni, lyg to nematyčiau. Suauk, — pavarčiau akis.

Mačiau, jo žandikaulis kiek atvipo.

— Ooo, vadinas žaidžiame taip, — vėl nusišypsojo.

— O kas sakė, jog tu gali linksmintis, o aš ne? — atkirtau, mintyse kyštelėdama liežuvį.

— Taip… Regis, nusimato smagi dienelė…

* * *

Išvirtau iš automobilio prieš keturių aukštų stiklinį pastatą.

— Tik nesakyk, kad dirbi čia langų valytoju… — išsiviepiau.

— Norėtum ar ne?

— Žinoma. Juk negali būti, kad tau taip sekasi ir užimi kokias nors rimtas pareigas…

— O tu labai nustebsi, esu tikras, nenusivilsi, — keistai, per daug savimi pasitikinčiai, nusišypsojo.
Neskubėdami nužingsniavome link įėjimo.

— Sveiki, pone Donegonai, — vos įėjus, pasisveikino daili smulki brunetė ryškiu violetiniu kostiumėliu.
— Sveika, Nikole, — kilstelėjo ranką Kreigas.

Nikolė atidžiai mane nužvelgė, tačiau negaišuodama pasislėpė už priimamojo stalo.

Mudu su Kreigu užlipome į antrą aukštą ir ilgu koridoriumi nuėję iki galo, sustojome prie milžiniškų durų. Per visą laiką, kol ėjome, dar tris kartus su juo pasisveikino kažkokie žmonės ir visi kreipėsi pavarde.

— Žinai, tu mane jau gąsdini, — pasakiau, kai pravėręs duris, įleido į vidų.

— Prašome, panele, į mano kabinetą, — tik nusišypsojo.

Tai buvo gana erdvus kabinetas, didelis stalas nukrautas dokumentais ir dar dažais kvepiančiais žurnalais, prie sienos kelios lentynos su eilėmis vaizdajuosčių, kitoje pusėje televizorius. Priėjusi prie stalo, paėmiau vieną žurnalą.

— Net nenutuokiau, kad esi moteriškų žurnalų gerbėjas…

Kreigas lėtai apėjo stalą, atsisėdęs susinėrė rankas ir įsispoksojo į mane.

— Aš laukiu, — paskelbė ir angeliškai nusišypsojo.

— Láuk, — atsakiau, pasiimdama keletą žurnalų ir įsitaisydama šalimais stovinčiame minkštame krėsle. 2 psl. >