Naujienos
Istorikas dr. A. Kasparavičius (ELTA nuotr.)
Jeigu vienu sakiniu, trumpai, reikėtų apibūdinti Vasario 16-ąją, tai drąsiai galėčiau konstatuoti, jog tai buvo pats sėkmingiausias lietuvių politinis projektas per visą XX-ąjį amžių. O galbūt ir per visus moderniuosius laikus. Tiesa, toks pastebėjimas dar nereiškia, jog lietuvių tautos kelias į Vasario 16-ąją buvo trumpas, lengvas ar paprastas.
Po senosios Lietuvos-Lenkijos valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje, po nesėkmingo Kosčiuškos sukilimo, po dviejų dar skaudžiau, beviltiškai pralaimėtų sukilimų XIX a. pradžioje ir viduryje, po Vilniaus universiteto uždarymo ir lotyniškosios abėcėlės uždraudimo, po caro žandarų suorganizuotų skerdynių Kražių ir Kęstaičių bažnyčiose lietuvių tradicinė visuomenė ir besiformuojantis modernus elitas privalėjo kardinaliai pasikeisti. Permąstyti vertybes, naujai pažvelgti į tautos nueitą kelią ir istoriją. Įvertinti kas laimėta, o kas negrįžtamai prarasta. Ką davė, tarkime, kunigaikščio Algirdo trys karo žygiai į Maskvą, Kęstučio žūtbūtinės kovos su kryžiuočiais šalies Vakaruose, Vytauto Didžiojo laikais valstybės teritorijos išplėtimas „nuo jūrų iki jūrų”, XV-XVI amžių Vilniaus gotikinės bažnyčios ir renesansinai rūmai, XVII a. puošnusis barokas ir… net kelis šimtus metų tos pačios valstybės oficialia kanceliarine kalba išlikusi senoji slavų kalba…
Juo labiau, kad šie klausimai taip aktualūs ir mūsų dienų patriarchams, patriotams bei herojams, kurie užsidarę įvairiuose valdžios rezervatuose ir apsitvėrę savo valdas tvoromis, savokas garbė, pareiga, valstybė, tauta, kilnumas prisimena tik užlipę į Seimo tribūną ar benediktiškai pozuodami prieš televizijų kameras. Juk net šiandien, XXI a. pradžioje, kada su pompa atšventėme Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, kada Lietuva iš naujo permąsto savo didingą istoriją ir naujai konstruoja savo kultūrinę tapatybę ir politinę ateitį, galime ir privalome klausti: kaip ir dėl ko – dėl kokių priežasčių ar aplinkybių atsitiko – kad galinga viduramžiška Lietuvos valstybė, Europinio mąsto tos valstybės lietuviška Gediminaičių-Jogailaičių dinastija ir jos diriguojama visuomenė gyvavusi net kelis šimtmečius nesugebėjo sukurti lietuviško rašto ir originalios, europinio lygio lietuviškos grožinės literatūros? Kodėl didikai Radvilos, Goštautai, Pacai ar Astikai tiek didžiavęsi savo ištikimybe LDK tradicijoms, liberum veto teise bei lietuvišku/litvinišku pilietiškumu iš pradžių užmiršo savo lietuvybę, o vėliau, pradėję tarpusavo oligarchines kovas – ir pačią valstybę?
Galima sakyti, jog XIX amžiaus pabaigoje Lietuva ir lietuviai privalėjo iš naujo atrasti save. Šiame kontekste dr. Jono Basanavičiaus redaguotą ,,Aušrą” ir Vinco Kudirkos ,,Varpą”, vaizdžiai tariant, galima lyginti su Kolumbo laivais, kurie įveikė Atlantą ir atrado Ameriką. Taip ir aukščiau paminėti lietuviški laikraščiai XIX a. gale – XX a. pradžioje plaukiojo po rusifikacijos bei polonizacijos procesų apimtą Lietuvą nuo Panevėžio iki Telšių, nuo Seinų iki Ignalinos, nuo Biržų iki Palangos ir ieškojo lietuvių, žadino jų tautinę savimonę ir savigarbą, pilietinį išdidumą, meilę savo gimtąjai kalbai… 2 psl. >
Hi 2010-02-18 10:56
didesnio farso kaip vasario 16 . tikriausiai net kuboi nebuvo . betkuris dar protaujantis -...
Jules 2010-02-18 10:29
Dėl Smetonos patarčiau paskaityti Anthony Read‘o ir David Fisher‘io kapitalinį veikalą...
Jules 2010-02-18 10:18
Vienaip ar kitaip istoriją įtakoja daugybė veiksnių, bet labiausiai politinių realijų...
q 2010-02-17 21:06
Labai aciu autoriui. Pakankamai issamu ir argumentuota.