Vasaris ir Versalis 6

blogas Brazauskas, Vasario 16, Hitleris

6	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Vis ieškojau progos pasvarstyti apie istorinį epizodą, kurį pernai laiške man priminė Vidmantas Valiušaitis. Apie karą su Vokietija, į kurį Lietuva galėjo būti įvelta 1933 – 1935 m. Vasario 16-oji tokiems svarstymams visai tinka.

1918-aisiais nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos likimas priklausė nuo Pirmojo pasaulinio karo baigties. Jei būtų laimėjusi ar bent nepralaimėjusi Vokietija, Lietuva būtų likusi Reicho satelitė, konstitucinė monarchija su vokiškos kilmės dinastija soste. Vasario 16-osios paradoksas – „kryžiuočių“ okupacija sudarė sąlygas siekti politinės nepriklausomybės.

Vokietijai pralaimėjus, Lietuvai teko ieškoti kitų valstybingumo garantų. Lietuva išliko ir gyvavo kaip Versalio taikos sutartimi sukonstruotos Europos dalis. Ta braškanti sistema 1933-aisiais sulaukė duobkasio – Hitlerio netenkino versališkos Vokietijos sienos. Kai kam kilo idėja Hitlerį sudoroti. Lietuvai buvo numatytas branderio vaidmuo. Knygų apie piratus skaitytojai žino, kad branderis – tai toks sprogmenų prikimštas laivelis, kurio paskirtis yra padegi priešo laivą. Primityvi torpeda.

„Balsas.lt“ skelbtame straipsnyje V. Valiušaitis rašė:

1932 m. Prancūzijoje jau buvo plačiai svarstomas preventyvaus karo su Vokietija klausimas. Pretekstu šitokiam karui buvo galvojama pasitelkti Lietuvą – suerzinti Vokietiją Klaipėdos klausimu tiek, kad ji jėga imtų kištis į Klaipėdos reikalus. Tada atsirastų priežastis įsikišti kitų šalių ginkluotoms pajėgoms, suduoti preventyvų triuškinamą smūgį Vokietijai ir „atkurti tvarką“ Klaipėdos krašte.

Jau „išprašytas“ iš Lietuvos, 1933 m. Paryžiuje Augustinas Voldemaras kalbėjęsis su Prancūzijos savaitraščio „Parlamento laikraštis“ redaktoriumi H. Chambon‘u (Šambonu). Į pašnekovo pasiteiravimą, kaip minėtu klausimu jis elgtųsi, jei susidėjus tam tikrom aplinkybėm grįžtų į valdžią, A. Voldemaras atsakė: „Lietuvai numatomas 1914 m. Serbijos vaidmuo, ir aš savo šaliai tokio vaidmens nepavydžiu. Aš ne tik nepadėsiu vykdyti tokio plano, bet ir, kiek nuo manęs priklauso, iš visų jėgų priešinsiuosi jam.“ Voldemaras sakė suprantąs, kad užkirsti kelio panašiems planams jis negalįs, tačiau jei karas kilsiąs, verčiau jau jis tekyla „dėl kurios kitos priežasties, o ne dėl Lietuvos“.

Matydamas eskaluojant Vokietijos ir Lietuvos konfliktą ir bandydamas įspėti visuomenę bei valdančiuosius dėl pragaištingų tokios politikos padarinių, 1934 m. A. Voldemaras parašė straipsnį „Lemtingu keliu“. Cenzūra, straipsnį šiek tiek pabraukiusi, norėjo praleisti, bet paskutiniu momentu nutarė dėl visa ko atsiklausti karo komendanto, kurio žinioje buvo karinė cenzūra. Straipsnio atspaudai pasiekė aukštas sferas, jį perskaitė ir pats prezidentas A. Smetona. Viskas baigėsi tuo, kad laikraštis buvo uždraustas (nepaisant to, kad straipsnis atspausdintas nebuvo!), A. Voldemaras – išsiųstas į naują tremties vietą Zarasuose, o netrukus prasidėjo Klaipėdos krašto vokiečių areštai.
-- 2 psl. >