Gretos romanas 2: Meilės fobija (11) 6

Gretos romanas 2, Meilės fobija, 11 dalis

6	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Cultura nuotr.

 

Didžioji diena arba berniukai taip pat moka svajoti

Sėdėjau savo naujajame kambaryje, kuris dar ryte buvo man svetimas. Iš džiaugsmo spirgėdama, nenusėdėjau vietoje, vaikštinėjau pirmyn atgal. Rytoj mano pirmoji darbo diena. Norėjau užsilipti ant šitos minkštos lovos ir šokinėti, kaip mažas vaikas.

Negalėjau patikėti, jog man taip pasisekė. Žinoma, Kreigui liksiu skolinga visą savo likusį gyvenimą, bet kaip tą skolą išmokėti, sugalvosiu vėliau, o dabar reikia nusiraminti, o tai Kreigas gali persigalvoti ir dėl triukšmavimo išspirs mane lauk. Griuvau ant pagalvės ir pirmą kartą per keletą metų užmigau su šypsena veide.

Dunkst, dunkst, dunkst… Dieve mano, ir kas iš pačio ryto kala? Praplėšiau akis ir išvydau tarpduryje kabančią Kreigo galvą.

— Pabudome ir kelkimės, — pragydo, kaip gaidys, keldamas savo vištidę.

Greit sugraibiau savo ranką po antklode ir žvilgtelėjau į laikrodį — pusė aštuonių. Kaip spyruoklė pašokau lovoje.

— Duok man penkias minutes, — suveblenau, tramdydama žiovulį.

Išgirdau, kaip jis nueidamas nusijuokė. Įšokau į kelnes ir užsitempiau glaustinukę. Nužvelgiau savo atvaizdą, reikės šiandien ištaikyti progą ir nubėgti iki artimiausios drabužių parduotuvės, juk, be šių drabužių, daugiau nieko neturiu. Įsispyriau į sportbačius ir nušlubčiojau į koridorių. Kreigas jau laukė, rankoje laikydamas puodelį su kava. Ištiesė jį man ir atidarė duris, o aš pasijaučiau lyg mokinukė, vėluojanti į mokyklą.

— Dėkui, tėveli, — šyptelėjau. — Beje, iš kur tai? — pridūriau.

— Turiu kavos aparatą.

— Kaip paranku, — paėmiau puodelį ir gurkštelėjau.

Pajutau, kaip į kitą ranką jis įbruka kažką minkšto. Keli prancūziški rageliai.

— Juk nepradėsi dienos tuščiu skrandžiu, — pasakė.

Jau įsitaisiusi automobilyje, padėkojau.

— Prižadu įsitaisyti žadintuvą, — atsidusau. — Paprastai atsibundu anksti, tačiau dabar…

— Nesijaudink, viskas gerai. Be to, norėjau apie kai ką pasikalbėti…

— Mmm?

— Na, dėl tam tikrų priežasčių nenorėčiau, kad kiti darbuotojai sužinotų, jog gyveni pas mane… Supranti, pradės sklisti kalbos ir panašiai…

— Ooo, žinoma, man net į galvą nešovė kam nors tai sakyti, — patikinau jį. Tikrai būtų nepatogu, jei pasklistų kalbos.
— Puiku.

Reaktyviniu greičiu suvalgiau ragelius ir net nespėjusi apsižvalgyti, jau stovėjau prieš tviskantį pastatą.
— Labas rytas, pone Donegonai, — pasisveikino Nikolė.

— Labas rytas, — atsakė. — Štai dokumentai dėl panelės Mei Lavrė įdarbinimo, kai turėsi laiko, užnešk juos į kadrų skyrių, — sukomandavo.

Stovėjau šalia ir iš džiaugsmo nenulaikydama šypsenos, nusišypsojau Nikolei, kuri nustebus tik sumirkčiojo.
— Žinoma, — atsakė.

Kulniavau koridoriumi beveik švilpaudama.

— Ei, mažink apsisukimus, — šyptelėjo Kreigas.

Paklusniai sulėtinau žingsnį.

— Tai jau galiu eit pas Leilani? — paklausiau.

— Žinoma… — nutęsė.

Abu sustojome prie laiptų.

— Taigi, mergyt, eik jiems ir parodyk, — plačiai nusišypsojo ir ranka pavėlė mano plaukus. 2 psl. >