Naujienos
Kiekvienais metais iš Lietuvos išvyksta gerokai daugiau žmonių, nei grįžta. PAL/Scanpix nuotr.
Lietuvių pasaulyje galima rasti daug kur. Visų bangų emigrantai turi vieną bruožą – tik mažuma jų visam laikui grįžo į Lietuvą. O kam? Jei kitur viskas klojasi geriau.
Lietuvos valdžių postringavimai apie emigravusių tautiečių grąžinimą į Tėvynę, raginimai kurti naujas programas menkai jaudina tuos, kurie svetur susirado bent pakenčiamą gyvenimą. Pagal emigrantų skaičiaus proporcinę statistiką (?), Lietuva jau tarpukariu buvo viena iš pirmaujančių Europos valstybių.
Banga po bangos
Pirmoji emigracijos iš Lietuvos banga, kurią aprašo istorikai, kilo XIX amžiaus viduryje. Į carinės Rusijos imperijos rūmą įmūrytos Lietuvos gyventojai bėgo ir nuo reakcingo režimo priespaudos, ir nuo verbavimo į kariuomenę, ir tikėdamiesi geriau įsikurti svetur.
Lietuviai traukėsi į naująjį pasaulį. Įvairiais vertinimais, tada nuo 300 iki 600 tūkst. mūsų šalies gyventojų mėgino pasiekti Ameriką. Jau tada daugiausia jų susibūrė Čikagoje.
Nepriklausomos Lietuvos laikais dar viena banga (apie 80 tūkst. žmonių), daugiausia dėl ekonominių priežasčių, taip pat sėdo į laivus ir ieškojo laimės Šiaurės bei Pietų Amerikoje.
Ieškojo lengvatikių
Šis etapas, be kita ko, žymus labai tamsiomis, su prekyba žmonėmis susijusiomis istorijomis. Laivybos kompanijos, veikusios ir kaip įdarbinimo agentūros, masiškai viliojo žmones saldžiais pažadais.
Tačiau realybė buvo tokia, kad, pavyzdžiui, Brazilijos džiunglėse lietuviams tekdavo dirbti vergišką darbą. Nėra tikslios statistikos, kiek žmonių toje „pažadėtoje žemėje“ mirė ar buvo užmušti prižiūrėtojų. Buvo „laimingųjų“, kuriems pavyko grįžti net laivų triumuose, nes „šipkartei“ (laivo bilietui) užsidirbti pasisekė ne visiems. Dalis emigrantų iš Pietų Amerikos persikėlė į šiaurinę žemyno dalį.
Trečioji banga nusirito su Antruoju pasauliniu karu, kai dešimtys tūkstančių lietuvių nenorėjo nei gyventi socialistiniame rojuje, nei žūti partizanaudami miškuose. Daugelis išvažiuojančiųjų netikėjo, kad okupacija truks net 50 metų. Iš užimtos Lietuvos, kaip ir iš visos Sovietų Sąjungos, pabėgti buvo sunku – pats mėginimas buvo laikomas išdavyste ir ypač sunkiu nusikaltimu.
Laisvė papustė padus
Atgavus nepriklausomybę 1990-aisiais į anų bangų išeivius žiūrėta kaip į tuos, kurie galbūt grįš ir atveš į Lietuvą žinių bei pinigų. Tačiau išėjo kiek kitaip. Grįžusiųjų buvo nedaug, o iš sovietų išsivadavę Lietuvos piliečiai, sugriuvus vadinamajai geležinei uždangai, pakilo į ketvirtąją bangą. Dalis ieškojo ten giminių, kiti tiesiog norėjo greičiau rasti vakarietišką gerovę.
Tiesa, kai kurie išeiviai grįžo. Vienas jų – Valdas Adamkus. Jis net dvi kadencijas buvo šalies prezidentu ir pats konstatavo, kad daug ryškesnis yra priešingas procesas.
„Apytikriais duomenimis, per pastaruosius metus iš Lietuvos yra emigravę apie 230 tūkstančių lietuvių, daugiausia − jaunimo. Tai daugiau nei dešimt nuošimčių visų mokesčius mokančių piliečių“, − dar 2001-aisiais metiniame pranešime sielojosi V. Adamkus. 2 psl. >
nesavičius Esavičiui 2010-02-18 09:02
Tai jei mažuma, kodėl nuo jos reikia bėgti?
Modo 2010-02-18 02:57
Nereik susireikšmit visas pasulis važiuoja vienur ar kitur, britai emigruoja į JAV,...
Esavicius 2010-02-17 22:48
Argi mes begtume, jeigu musu valstybes ne butu okupavusi kolukieciu nomenklaturos mazuma? Juk...
NA 2010-02-17 20:56
Nėra pinigų, bet aplink, kažkaip negražu, nėra draivo, tai nėra kam traukti.