Gretos romanas 2: Meilės fobija (12) 11

Gretos romanas 2, meilės fobija, 12 dalis

11	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Photodisc nuotr.

 

Šilta dienos pabaiga

Sutvarkiusi Megan, nusileidau į bufetą. Leilani primygtinai reikalavo, jog nueičiau ko užkąsti, nes per Gabrielių praradau dalį pertraukos. Atsisėdus prie baro, užsisakiau salotų ir stiklinę sulčių. Netrukus prie manęs kažkas prisėdo.

— Sveika vėl, — malonus balsas apgaubė pečius.

— Labas, — šyptelėjau.

— Man stiprios kavos be cukraus, — paprašė barmenės. — Leilani ką tik mane išbarė, jog negalėjai per mane papietauti…

— Baisaus čia daikto…

— O aš manau, jog klaidas reikia taisyti, tad pasistengsiu, jog visada gautum skanius ir sočius pietus.

Nusijuokiau.

— Na, jei taip, tuomet nenustebti, kai greitai išsipūsčiau kaip bandelė.

— Anksčiau čia tavęs nepastebėjau, naujokė? — pasiteiravo.

— Taip, šiandien pirma diena.

— Tuomet sveika atvykus į mūsų darnų kolektyvą.

Gabrielis manieringai kilstelėjo savo kavos puodelį ir gurkštelėjo. Ėmė pasakoti įvairias istorijas, nutikusias su manekenėmis, sužinojau, jog jis yra fotografas, kaip pats pasakė — „klijuoju mūsų modelius į žurnalų viršelius ir puslapius”. Visą laiką kol valgiau, Gabrielis nenustojo kalbėti, buvo smagu jo klausytis, juokas buvo toks užkrečiantis, jog ir aš nesusivaldžiusi imdavau kvatoti. Staiga pajutau kažkieno tvirtą ranką ant peties.

— Smaginatės? — tarstelėjo Kreigas, prisėsdamas iš kitos pusės.

— Žinoma, nauja kolegė, reik naudotis proga, — švytėjo Gabrielis.

— Tai, kaip matau, sekasi neprastai…

— Taip, visi čia tokie mieli, — pritariau.

— O judu pažįstami? — nesusigaudė Gabrielis.

Sudvejojau, ką atsakyti, nežinojau ar Kreigas neprieštarautų, jei darbuotojai tai žinotų.

— Taip, — greitai atsakė Kreigas, taip pat užsisakydamas kavos.

Mane šiek tiek pamalonino užtikrintas tonas, kuriuo jis tai pasakė.

— O… Žinai, reiktų ir tau dažniau išsikapstyti iš to savo urvo, kurį vadini kabinetu, amžinai paskendęs tarp popierių, — toliau kalbėjo Gabrielis. — Prisidėtum prie mūsų, linksmai atsikvėptumėm.

— Deja, kažkam juk reikia dirbti rimtus darbus, o ne žaisti su manekenėmis ir perrenginėti jas kas penketą minučių, — nusišypsojo.

Iš to, kaip jie bendravo, galėjau spėti, jog jie buvo neblogi draugai. Abu baigę kavą palaukė, kol baigsiu valgyti ir visi draugiškai pakilome. Visi trys traukėmės pinigines.

— Aš sumokėsiu, — staiga pasakė abu.

Susižvalgė.

— Ne, sumokėsiu aš, — vėl drauge pasakė, tada visi nusijuokėme.

— Aš susimokėsiu už save, o jūs galite sumokėti už vienas kito kavą, — pasiūliau, padėdama kelis banknotus ant stalo.
Nelaukdama, kol jie susitars, patraukiau atgal pas Leilani. Tačiau nespėjus nueiti nė kelių žingsnių, kažkas mane sulaikė už alkūnės. Atsigręžusi vos neatsitrenkiau Kreigui į krūtinę. Jis greit linktelėjo prie manęs.

— Aštuntą lauksiu aikštelėje, — sušnibždėjo ir atsitiesęs nužingsniavo savo keliais.

Likau šiek tiek apstulbusi. Priėjo Gabrielis.

— Sakė, jūs draugai, — kažkaip susimąstęs tarė.

Tylėdami grįžome į savo darbo vietas.

* * *

Iki darbo pabaigos dar buvo likęs pusvalandis, tvarkiau paskutinę drabužių ataskaitą. Kaip visada, nežinia iš kur, atsirado Leilani, prisėdo šalia. 2 psl. >