Naujienos
Reuters/Scanpix nuotr.
Viktoro Janukovičiaus pergalė Ukrainos prezidento rinkimuose šiandien neretai traktuojama, kaip Kremliaus laimėjimas ir ženklas, kad Vakarai turės trauktis iš „rusiškosios“ įtakos zonos. Realių prielaidų tam iš tiesų nėra, o jei taip atsitiktų – tai būtų didelė strateginė Vakarų klaida.
Spalvotųjų revoliucijų krachas
Kai Ukrainoje, Gruzijoje ir Kirgizstane įvyko vadinamosios spalvotosios revoliucijos, Vakaruose tai buvo suprasta, kaip ženklas, kad posovietinė erdvė galutinai atsikrato senojo palikimo ir pradeda tvirtai judėti link Vakarų demokratijos modelių. Daugelis netgi tikėjo, kad netrukus tokios revoliucijos įvyks daugelyje posovietinių valstybių. Pirmiausia – Baltarusijoje, Uzbekistane, Turkmenistane, Armėnijoje ir Azerbaidžane. Šis įsitikinimas buvo toks stiprus, kad Vakaruose įsivyravo palaiminga ramybė: nebereikia nieko daryti, nes revoliucijos tiesiog įvyks savaime. Maža to, net nebuvo skiriama pakankamai dėmesio paremti tas valstybes, kuriose jau nugalėjo demokratiniai judėjimai.
Teko skaudžiai nusivilti. Rezultatas: nė vienos naujos revoliucijos, chaosas vietoje demokratijos Kirgizijoje ir antidemokratinių jėgų pergalė Ukrainoje. Na, vienintelė Gruzija tvirtai laikosi provakarietiško kurso, tačiau paramos jai aiškiai trūksta (ypatingai iš Europos Sąjungos (ES) pusės) ir tuo pačiu metu šalis patiria didžiulį Rusijos spaudimą.
Tokia padėtis susiklostė todėl, kad Vakarai ir Rusija, galima pasakyti, apsikeitė mentalitetu: Europa nusprendė eiti nuo senovės rusams būdingu keliu ir tikėtis, kad problemos kažkaip išsispręs savaime, o štai Rusija pasekė pragmatiškų kapitalistų pavyzdžiu ir ėmėsi aktyvių veiksmų, leidusių užkirsti kelią naujoms revoliucijoms ir netgi atkurti savo įtaką tose šalyse, kur atrodo jau buvo pralaimėjusi. Tačiau šių Rusijos laimėjimų tikrai negalima vadinti galutine pergale.
Marionetė, bet ne rusų
Jei Ukrainos rinkimus traktuoti, kaip Vakarų ir Rusijos rungtyniavimą – juos laimėjo Rusija. Tačiau toks traktavimas yra ydingas, nes pirmiausiai tai – Ukrainos prezidento rinkimai. Ukrainiečiai šiuose rinkimuose rinkosi ne tarp Rusijos ir Briuselio, o tarp dviejų oligarchų, kurių vienas demonstruoja didesnę meilę Maskvai. Net rinkėjai, balsavę už Juliją Timošenko, neretai prasitardavo, kad renkasi „mažesnį blogį“.
Taip, Rusija aktyviai parėmė V.Janukovičių. Reikia pridurti, kad darė tai tikrai efektyviai. Pralaimėjus 2004 m. rinkimuose, Kremlius atsisakė primityvios ir neveiksmingos vieno kandidato palaikymo propagandos ir šiuose rinkimuose kur kas efektyviau veikė per Ukrainos visuomenines organizacijas, spaudą, tautines bendrijas ir pavienių institucijų vadovus. Žinoma, laimėjus V.Janukovičiui, Kremliaus įtaka Ukrainoje sustiprės, tačiau tikroji pergalė atitenka ne Maskvai, o rytų Ukrainos oligarchams.
V.Janukovičiaus asmenybė turbūt niekam neprimena iškilaus lyderio. Ką ten kalbėti, pora teistumų, atitinkamos elgesio manieros ir nesugebėjimas surišti sakinio iš 3 žodžių. Tačiau jis nėra Kremliaus politinių technologijų produktas. V.Janukovičiaus „gimdytojas“ yra Ukrainos plieno pramonės magnatas Rinatas Achmetovas, dažnai vadinamas išrinktojo prezidento „pinigine ir smegenimis“. R.Achmetovas – totorius, nedegantis aistringa meile Rusijai. Kaip ir pritinka padoriam oligarchui, jis labiausiai myli savo pinigus. Tuo pačiu pasižymi ir visa V.Janukovičiaus aplinka. 2 psl. >
beje je 2010-02-24 01:19
be to, nors Obamos komanda radikaliai JAV planų nekeis, tačiau... pasaulį valdyti galima ir be...
je je > 2010-02-24 01:15
be to, nereikia pamiršti, kad Obamos komanda tai toli gražu ne ta pati kaip Bušo, kurį supo...
je je > 2010-02-24 01:11
vakarai? kas tie vakarai? pasaulio žydų kongresas? tada taip, vakarai nepralaimėjo. vakarai...
Baudikė > 2010-02-24 00:56
Bravo. Senokai skaičiau tokį puikų politinį straipsnį.