Gretos romanas 2: Meilės fobija (13) 7

Gretos romanas 2, Meilės fobija, 13 dalis

7	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Digital vision nuotr.

 

Blondinių karai

Šmirinėjau po prekybos centrą su ryte susidarytu ilgiausiu prekių sąrašu. Prabėgo jau trys dienos, kai šaldytuvas badauja, tad savavališkai nusprendžiau padaryti gerą darbą.

Žvilgsnis užkliuvo už batų vitrinos. Turėjau krūvą naujų drabužių, tačiau mano vieninteliai sportbačiai nelabai prie jų derėjo. Išsirinkusi kelias poras paprasčiausių batelių, prisėdau pasimatuoti. Staiga ant manęs užgriuvo kažkokia mergina, aštrūs jos nagai susmigo į ranką beveik iki kraujo. Surikusi greitai pašokau ant kojų.

— Oi, mergaite, atleisk, tokia smulkutė, net nepastebėjau, — išbėrė aukštu tonu ir sukrizeno šalia stovinčiai draugei.
Mano žvilgsnis užkliuvo už mažų mažiausiai penkiolikos centimetrų aukščio ryškiaspalvių aukštakulnių. Nenorom nužvelgiau ją visą — prabangūs drabužiai kabėjo ant kaulėto kūno, ilgos kojos vos dengiamos mini sijono (tikėjausi, tas daiktas atlieka dar ir sijono funkciją, ne vien diržo), rudumu perdegusį veidą gaubė kuokštas pusilgių baltų garbanų.

— Gal vietoj tušo, blakstienas paverčiančio rąstigaliais, verčiau nusipirktum kontaktinius lęšius, — atrėžiau, trindamasi skaudamą ranką.

Kreiva šypsena sustingo veide.

— Ar tu bent žinai, kas aš? — pasipiktinusi išspjovė.

— Leisk spėti… Su tokiais aukštakulniais pretenduoji į dangoraižius, deja,  dar kelių centimetrų trūksta.

— Kvanka tu! — suspigo. — Žinoma, ką tokia ubagė gali išmanyti apie madas, — nusivaipė.

— Na, aš jau bent išmanau, kad dienos metu tiesiog nenormalu rengtis kaip gatvės mergai, — atsakiau ir nelaukdama, kol ji vėl pabalins akis, pasiėmusi batus, nuėjau prie kasos.

Gera nuotaika buvo sugadinta visai dienai. Greitai supirkusi maisto produktus, nuvažiavau namo. Parėjusi Kreigo dar neradau, tad nieko nelaukdama nusprendžiau imtis vakarienės gaminimo. Nors ir nebuvau labai gera šeimininkė, tačiau spagečius ruošti mokėjau. Įpusėjusi darbą, išgirdau rakinimas duris, o tuoj ir skambutį, nes pasirodo, buvau palikus įkištą raktą. Atrakinau duris.

— Sveika, — pasisveikino ir įlingavo į vidų; atrodė išvargęs.

— Tau turėtų kas nors uždrausti dirbti sekmadieniais, — pareiškiau.

— Mėnesio galas, turiu viską užbaigti… Kas čia taip kvepia? — staiga susidomėjo.

— Spagečiai su itališku padažu, tiesa, padažo dar nėra, bet tuojau tuo pasirūpinsiu, — nulėkiau atgal į virtuvę.

Kreigas atpėdino iš paskos. Pamatęs šiokią tokią, mano sukeltą netvarką, nusišypsojo.

— Galėčiau ir aš prisijungti prie šio smagaus žaidimo?

— Žinoma, gali paruošti salotas, — linktelėjau galva į kelis pomidorus ir salotų lapus.

Kreigas nusiplovė rankas ir atsiraitojęs marškinių rankoves, ėmė pjaustyti pomidorus. Aš tuo tarpu supylusi grietinę su prieskoniais į keptuvę, atidžiai, nenuleisdama akių, maišiau. Staiga pajutau, kaip pomidoro skiltelė pataikė man į petį.

— Kas? — nustebau, atsisukdama į Kreigą. Šis vos ne susirietęs stengėsi nuslėpti šypseną. 2 psl. >