Naujienos
Viduramžiais daugelyje Europos šalių merginos pabučiavimas reiškė pasiūlymą tuoktis (Scanpix nuotr.)
Jeigu žmogus galėtų suskaičiuoti, kiek kartų per gyvenimą bučiavosi, rezultatas pritrenktų. Juk bučiniai - labai svarbi ne tik intymių santykių, bet ir bendravimo dalis. Ar kas nors uždavė sau klausimą: „Kas yra bučinys? Kokia jo kilmė? Ir išvis - kodėl bučiuotis taip malonu?“
Kas sugalvojo?
Kadaise italas Lambrozo pasiūlė teoriją, kad bučinys atsirado Ugnies žemėje. Neva tenykščiai gyventojai neturėjo jokių rakandų ar indų vandeniui. Jie arba pasilenkdavo ir burna gerdavo, arba siurbdavo vandenį per nendrinį vamzdelį. Vaikams taip gerti buvo pernelyg sudėtinga, tad motinos prisisemdavo burnas vandens ir girdydavo mažylius tiesiai į burną. Taip atsirado bučinys.
Romėnai bučinio kilmę aiškino originaliau: vyrai prisiliesdami lūpomis galėdavo patikrinti, ar žmona negėrė, kai jų nebuvo namie.
Ne mums spręsti, kuri iš šių teorijų teisinga, bet bučiniai sparčiai plito. Tiesa, galiojo galybė taisyklių.
Griežtos taisyklės
Viduramžiais daugelyje Europos šalių merginos pabučiavimas reiškė pasiūlymą tuoktis. Tai atsispindėjo net įstatymuose. Romoje nuotaka, kurią pabučiavęs jaunikis netikėtai mirdavo vestuvių išvakarėse, įgydavo teisę į pusę jo turto. O jaunuoliai, pabučiavę merginą ir vėliau atsisakę ją vesti, turėdavo sumokėti milžinišką baudą.
Ispanijoje, kuri buvo pati griežčiausia moralės sergėtoja Europoje, XVII amžiuje moters pabučiavimas prieš jos valią buvo prilyginamas išprievartavimui.
O štai Anglijoje Renesanso epochoje bučinys buvo prilyginamas rankos paspaudimui. Erazmas Roterdamietis rašė: „Kad ir kur Anglijoje nuvažiuosi, visur pasitiks bučiniu. Atsisveikindami taip pat bučiuos. Žodžiu, bučiniai visur ir visada.“ Tikriausiai būtent tuomet anglai ir pelnė bučinių meistrų šlovę.
Jokio malonumo
Tačiau bučiniais jausmus reiškia tik pusė žmonijos. Yra afrikiečių, kurie to vengia, nes mano, kad bučiuojantis galima iščiulpti kito žmogaus sielą. Papuasai, užuot bučiavęsi, pakramto mylimosios blakstienas, o Balio salos gyventojai tik susiliečia veidais, kad pajustų partnerio šilumą ir kvapą. Eskimai, kaip ir kitame pasaulio krašte gyvenantys boliviečiai, trinasi nosimis. Vietnamiečiai, rodydami meilę, vienas prie kito liečiasi šnervėmis. Vienas keliautojas praėjusiame amžiuje Australijoje mėgino pabučiuoti aborigenę, o ši baisiausiai persigando, nes pamanė, kad ją užpuolė žmogėdra.
Japonijoje bučinys labai ilgai buvo laikomas ne itin maloniu dalyku. XX a. pradžioje Tekančios saulės šalies cenzūra iškirpo iš užsienietiškų filmų per 800 tūkstančių metrų bučinių ir glamonių.
XIX a. pabaigoje kai kuriose šalyse atsirado net visuomeniniai judėjimai, skelbiantys karą bučiniams. Kaip ir visur, čia ypač pasižymėjo amerikiečiai.
Virdžinijos valstijoje XX a. pradžioje priimtas įstatymas: draudžiama bučiuoti tą, kuris neturi namų gydytojo pažymėjimo, įrodančio, kad neserga jokiomis užkrečiamosiomis ligomis. Už taisyklių pažeidimą kaltininkas privalo sumokėti 1-5 dolerių baudą. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.