Jonas Dabrišius: Pagaliau 11

Marijampolė, studentai, Jonas Dabrišius

11	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Pagaliau… Po trijų savaičių, o gal ir daugiau, važiuoju namo, negana to, stotyje esančioje kepykloje nusipirkau didelį sumuštinį su kumpiu. Mažai ką nustebinsiu prisipažindamas, kad maisto pirkau, bet galiu pasakyti, kad tai padaryti buvo ne taip ir paprasta – bent jau tris kartus teko praeiti pro kepyklos vitriną kaip mažvaikiui nužvelgiant tuos raitytus pyragėlius, o galiausiai apsipirkti grįžau tik nuo laukimo aikštelės. Autobusas turėjo išvykti po 10 minučių, tad paskubomis kimšau, visai ir pamiršau, kad neseniai taip stipriai norėjau sutaupyti.

Netoli Marijampolės paskambino tėtis ir perspėjo, kad užtruks darbe ir vėluos pasiimti mane iš stoties. Nusprendžiau nueiti į parduotuvę nupirkti alaus, pamaniau, vakare susėsim trise, pasipjaustysim lašinukų ir žiūrėdami filmą išgersim po butelį gėrimo. Neabejojau, kad jie tyliai apsidžiaugs tokiu mano poelgiu, bet ir neklydau manydamas, kad sakys, jog išlaidauju. Išsirinkau pigiausią iš skanesnių.

Laukiu, sėdžiu praktiškas žmogus ant suoliuko mėgstamiausioje visų lietuvių parduotuvėje,o žmonės stovi eilėse, krauna prekes ant tų kasų konvejerių. Susimąstau žvelgdamas į kažkiek patenkintus pirkėjų veidus. Ko gero džiaugiasi ir monopolija – kasos konvejeris nesustoja sukęsis. Bet neilgai už juos džiaugiausi – sulaukiau skambučio, deja, atvažiuos tik po 20 minučių, o žinant tėtį - lauksiu visas 40! Baisiai nemėgstu laukti. Jau padėjęs ragelį jaučiu pyktį, pamirštu, kad be visa ko jis dirba ir tam, kad užmokėtų už mano tarpukariu dvokiantį, tarakonais ir pelėmis apgyvendintą bendrabučio kambarį. Kai kurie dalykai nesikeičia nepaisydami iš pagrindų švietimo sistemą keičiančios švietimo reformos. Laiko turiu, tad norom prisimenu ir savo pažymių vidurkį, viršijantį 9, bet sėdžiu ir galvos nesuku, reforma užtikrina, kad stipendijos negausiu. Dėmesį nuo kvailų minčių atitraukia patraukli lažybų punkto asistentė, tiesa greit ir apie ją tegalvoju tik kaip apie objektą, iš kurios galėčiau gauti informacijos, kaip lošti ir kaip išlosti pinigų. Lažybų punkte laimės dar nė karto nebandžiau, bet mėgstu pasvajoti, tad ir šįkart įsivaizduoju, kaip laimiu iš karto atspėdamas dešimties varžybų rezultatus – kartą mačiau filmą apie vyruką, kuris turėjo puikią nuojautą būtent tam, visi jam skambindavo klausti, už ką statyti …

O! skambina ir man, tik nesu aš tas rezultatus nuspėjantis laimės kudikis, bet kas žino, galbūt man dar labiau pasisekė – man Tėtis skambina, jis jau aikštelėje laukia, griebiu skalbti paruoštų drabužių prikimštą krepšį, alaus butelius ir skubu į tamsą. Nelabai įsiklausiau, kur sakė stovįs, tad vėl netaupau, skambinu besidairydamas tarp mašinų kol galų gale pamatau tamsoje švytintį veidą. Akys mano silpnos, tik arti priėjęs pamatau, kad ne džiaugsmu jis švyti, o išbalęs iš nuovargio, nors jei ilgiau pažiūrėtum, pasislėpusią džiaugsmo šypseną įžvelgtum. Gėda, kad pykau, jog laukti turėjau. Atrodo mačiau tik prieš mėnesį, bet pamanyčiau, kad jam du metai prabėgo. O ko norėti, dirba sunkiai ir daug – statybose. Ir dirba po dviejų dėl ligos namuose praleistų savaičių, tiesa, dar ne visiškai sveikas, bet kam tai rūpi, turbūt net jam pačiam rūpėti negali – gavom atviruką iš banko dėl vėluojančios paskolos įmokos. Tuo mūsų pokalbis ir prasidėjo, toliau ėjome politikos, valdžios linkme, prisiminėme ir komunizmą, kaip geriau sovietmečiu gyventi buvo (linksėjau ir tikėjau, nors gyventi tais laikais neteko), ir atrodo tėvas atgavo energijos, jo kalba pasidarė gyvesnė, tačiau ta energija kilo iš įsiūčio ir pykčio – nepatenkintas jis eilinio lietuvio padėtimi visuomenėje. Ir, kaip bebūtų keista, galiu garantuoti, nepatenkintas jis ne savo padėtimi, o mano! Nors skųstis negaliu, sumuštinis su kumpiu sukasi pilve, bet jau galvoju apie šiltą mamos sriuba su rūkyta karka.  Juk neseniai skolon pirkom ir skerdėm kiaulę, gausiu Į Vilnių lašiniu parsivežti. Smagumėlis. 2 psl. >