Kalnų grožis (Sauliaus Pauliuko nuotr.)
Tai buvo jau prieš porą metų ir dabar turbūt rašyčiau kitaip, bet iš tos kelionės dienoraštis išsaugojęs būtent tokias eilutes...
---------------------------------------
Na va, „dienoraštis – ne dienoraštis“ sulaukė pirmos eilutės. Kaip netikėtai čia prakaito lašus gali pakeisti žvarbus vėjas. O kaip lengvai ir saldžiai burnoje tirpsta juodo šokolado plytelė... Tarsi visi pojūčiai čia sustiprėja. Iš skanu tampa „jėzau, kaip skanu“, iš gražu – „dėl tokio grožio galima numirti“, o kantrybė tiesiog privalo virsti tolerancija. Tik tavo pasaulis kalnuose kažkaip susitraukia. Pajunti, kad turi net mažiau galios negu kalnų upėje vilgomas akmuo. Čia taip paprasta ištirpti. Lyg tam medui imbierinės arbatos puodelyje... Puodukas susverdėja nuo praklystančios kojos ir arbata (medus drauge) susilieja su „čia“. Su žole. Su akmeniu. Su uolų akrobatais kalnų ožiais. Su pro miglą prasiskverbusia viršukalne. Su bronziniu luitu, nuo kurio užsisvajojus mergiotė skaičiuoja žvaigždes. Ir viskas. Niekur nebedingsi. Lieki čia amžiams. Ta arbatoje tirpi dalelė tavęs.
„Kalnai kalnai...
Kas jūsų grožį apsakyti gali...
Šaukia toliai mėlyni kalnų...
Palypėt virš debesų...“
2007 07 19
*****************************
Naujas lapas. Skolos raštas vakar dienai. Rytas – vakaras – naktis. Rytas – vakaras – naktis. Rytas – vakaras – naktis... Ir taip iki užmiegant. Para, kurioje užpūsta torto žvakutė naujai gimusiam susižavėjimui ir vos neužpūsta žvakė patyrusiai aistrai. Nuo žemės iki dangaus... Uolomis ir sniegu aprengti debesys... Lazda slysteli ir apsnūdęs akmuo lekia žemyn pusryčių pas slėnyje drybsantį upelį. Žingsnis kairėn – tegu akmuo papusryčiauja. Ledkirčio kotas pabučiuoja ledą (prancūziškai, su pasikandžiojimais) – vienas, kairė koja – du, dešinė – trys. Mažas žmogus ropščiasi į viršų. Kad susižavėjimas gautų dar vieną malką savo laužui. Kad kondensuotas pienas pajaustų sniego skonį. Kad ten aukštai pamestum plauką, ašarą ir blakstieną. Nes pamestų daiktų grįžtama. Dar ir dar... O mažasis žmogus juk toks išsiblaškęs. Pabučiuokit jį į kaktą prieš miegą...
2007 07 21 (skola 20)
*****************************
Ir gyvenimas tęsiasi. Net ir debesyse verdama manų košė su uogiene, o po pusryčių turi susiplauti indus. Ir čia dantų šepetukas negauna išeiginės, o miegant tvirtai suspaudžiamas miegmaišio kampas apkabinant įsivaizduojamą... Trys kilometrai arčiau dangaus, bet žvaigždės vis tiek nenukabinamos ranka. Tik kažkaip čia aukštai jų daugiau... Ir kažkaip jos čia ryškesnės... 2 psl. >
Naujienos





















2010-02-26 10:25
Laaabai grazus pasakojimas. Ispudinga kelione turejo buti. Uzsimaniau ir as i kalnus perskaites :)