Naujienos
Ne vienas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventę pasitinka nebe taip džiugiai kaip anksčiau. Eltos nuotr.
Nuo 1990 metų kovo 11-osios prabėgęs dvidešimtmetis žmonėms šviesiausiai atrodo tose srityse, kurios nesusijusios su finansais. Kita vertus, nusivylimą lemia ne vien pinigų trūkumas.
Atkuriant Lietuvos nepriklausomą valstybę, laisvės ir demokratijos lozungai skambėjo su teiginiais, jog po kelerių metų gyvensime taip pat gerai kaip skandinavai. Jei tiktai pasistengsime.
Turtuolis buvo vargšas
Ar žmonių gerovę galima matuoti skaičiais? 1989-ųjų bendrąjį vidaus produktą (BVP), tenkantį vienam gyventojui, Lietuva pasiekė tik 2006-aisiais. Ar tai reiškia, kad tais metais pradėjome gyventi geriau nei sovietmečio pabaigoje? O gal šių skaičių apskritai negalima lyginti?
„Galime lyginti su indeksais ir su tempais, tačiau tada buvome kitame dugne. Per tą laiką labai pasikeitė mūsų BVP struktūra. Tiesioginis palyginimas praranda ekonominę prasmę. Juk tada vos ne 40 procentų pramonės sudarė karinė radioelektronika, ji dar buvo gyva“, – aiškino statistikas, nepriklausomas finansų analitikas Vladimiras Trukšinas.
Jis įsitikinęs, kad pasikeitė ir gėrybių skalė.
„Pavyzdžiui, tada, 1988−1989 metais, gana neblogus pinigus gaudavau, bet buvau vargšas, kai už tuos pinigėlius nieko negalėjau nusipirkti, – toliau pasakojo tuometinis LTSR valstybinio statistikos komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas V. Trukšinas. − Tais laikais skaičiavome mėšlą, karves, kiaules, tik ne pinigus. Visa finansinė restruktūrizacija tęsėsi galbūt iki 1994-ųjų. Kai kas pridurtų, jog sovietinė sistema nelabai skaičiavo ir žmones.“
Perdalijo žemę
Atkuriant valstybę teoriškai mėginta sukurti pilietišką, pasiturintį savininkų sluoksnį. Nemažai dairytasi į tarpukario Lietuvos patirtį, tačiau kai kurių reformų rezultatai skiriasi ne mūsų epochos naudai.
Tarpukario Lietuvoje nuo 1919 metų vykdyta žemės ūkio reforma. Ja siekta panaikinti baudžiavos liekanas, įtvirtinti rinkos santykius. Nepriklausomybės kovų savanoriai, kovoję su bolševikais, bermontininkais ir Juzefo Pilsudskio legionais, galėjo tikėtis žemės sklypų. Į kovą juos vedė ir svajonė apie nuosavą ūkį.
Tada buvo nusavinta žemė, viršijanti nustatytą normą – 80 hektarų vienam savininkui. Atimti plotai pateko į fondą, iš kurio ir buvo dalijama. Pirmiausia tiems patiems savanoriams, po to valstiečiams, kurie turėjo žemę išpirkti per 36 metus. Žemės gavo apie 38 700 bežemių ir 26 300 mažažemių. Norinčiųjų buvo bemaž dvigubai daugiau. Reforma sukūrė ūkininkų sluoksnį, tapusį pagrindine valstybės atrama.
Tiesa, Didžioji ekonominė depresija ir socialinės problemos neaplenkė Lietuvos ūkių, tačiau sovietinės okupacijos metais vykdytas „teisingas“ žemės atiminėjimas ir kolūkių kūrimas buvo valstietijos sutiktas priešiškai bei tapo vienu iš ginkluotą pasipriešinimą miškuose skatinusių veiksnių.
Dvarponių kraštas
Lygindamas tarpukario nepriklausomos Lietuvos ir 1990-aisiais atsikūrusios valstybės žemės reformas, politologas ir filosofas Vytautas Radžvilas netgi yra pareiškęs, jog dabartinės reformos sumanytojai faktiškai atkūrė „dvarponių ir kumečių Lietuvą“. 2 psl. >
PirmaKarta® 2010-03-04 00:06
Liumpai uzurpavo valdžią.
k 2010-03-02 14:57
Galiu pasakyti tik viena - viskas, kas padaryta gero yra ne deka valdsios, o nepaisant jos...
idomu 2010-03-02 12:16
tik Vagnoriui deretu patylet
Visi tik sneka 2010-03-01 21:39
Kodel visi sneka ir nieko nedaro? Kur tos STRUKTURINES REFORMOS? Jau pamirsom... . Nuo sneku...