Naujienos
Brand X Pictures nuotr.
Žingsnis po žingsnio
Tyliai įsmukau į butą, gal Kreigas jau miega? Turėjau grįžti prieš kelias valandas, tačiau niekaip nepavyko, vis sukau aplinkiniais kvartalais.
Vyravo mirtina tyla. Ant pirštų galų nutipenau į kambarį, bet man dar nepasiekus durų, įsižiebė šviesa. Ak, kaip per filmus; atsidusau ir pasisukau.
— Labas, — pasisveikinau. — Atleisk, nenorėjau prižadinti…
Kreigas stovėjo sukryžiavęs rankas, marškiniai išsipešę, plaukai netvarkingi, atrodė šiek tiek…. mmm, susijaukęs.
— Ar žinai, kiek valandų?
Vargeli, jaučiuosi kaip vaikas pakliuvęs tėvams į rankas, naktį praleidęs ne namie.
— Gal ir nustebsi, bet laikrodį aš pažįstu…
— Nejaugi…
Suklapsėjau blakstienomis.
— Norėjau su tavimi pasikalbėti… — pasakė, prieidamas artyn. Automatiškai žengtelėjau atgal.
— Gal rytoj? — pasiūliau. — Jau gana vėlu, o ryt anksti keltis…
— Dabar, — nukirto ir praėjęs šalia, klestelėjo į krėslą.
Pasekiau jo pavyzdžiu. Atsisėdau ir ėmiau laukti, kol jis prabils.
— Dėl to, kas šiandien įvyko kabinete… Norėčiau, jog ateityje elgtumeisi su Stefane mandagiau…
Puiku.
— Kodėl?
— Manau, tai akivaizdu…
Nagi, sakyk… Kodėl jis anksčiau neminėjo turintis merginą?
— O aš ateityje daugiau ir neketinu su ja susitikti, — pasakiau.
— Deja, kol gyvensi čia, tai bus neišvengiama… — leptelėjo ir staiga susiraukė.
— O… Dėl to, kad ta šluota tavo mergina? — nesusivaldžiau.
Kreigas dėbtelėjo į mane.
— Oi, atleisk… Stefanė…
— Manau, tai paprasčiausias žmogiškumas… — netęsė.
— Aš nepulsiu gintis, jog tai ji pirmoji pradėjo, — nors šiuo pasakymu būtent ir nurodžiau kaltininkę. — Ir sutinku jai daugiau neištarti nė žodžio, jeigu ir ji savo ruožtu manęs nepastebės.
Kreigas žiūrėjo į mane tylėdamas.
— Be to, turbūt nori, jog greičiau išsikraustyčiau, — pasakiau lyg pati sau. — Nesijaudink, tai greit sutvarkysiu, jau turiu nusižiūrėjusi keletą butų, belieka juos apžiūrėti, o dabar, tau leidus, eisiu miegoti, nebepastoviu ant kojų…
— Nereikėjo bastytis su Gabrieliu iki išnaktų… — sumurmėjo tyliai, tačiau išgirdau.
— Tavo žiniai, su Gabrieliu išsiskyriau dar gerokai prieš devynias…
— Tuomet kur visą tą laiką buvai?
— O tai jau mano asmeninis reikalas, — suprunkščiau. Nežinau kokia širšė man įkando, tačiau net nesistengiau elgtis gražiai.
Apsisukusi nuėjau į kambarį.
* * *
Sėdėjau su Leilani ir gurkšnojau kavą. Diena pasitaikė lengva, darbo buvo nedaug.
— Hey, — išlindo Gabrielis. — Turiu pasiūlymą.
Nustebusi pažvelgiau į jį, nes šiandien jis čia jau trečią kartą.
— Mei, — pradėjo oficialiai. — Ar sutiktum kelias valandas pabūti mano modeliu?
Išsproginau akis.
— Ką? — žagtelėjau.
— Kuriu naują projektą, „Angelai ir pragaras”, taigi man reikia dar niekur nematyto veido ir esu tikras, tu puikiai tam tiktum. 2 psl. >
skaitytoja 2010-03-05 10:13
man labai patinka šis romanas, autorei galėčiau pasakyti, kad tikrai kai išleis knygą ją...
sina 2010-03-04 15:54
galetu buti ilgesnes dalys,nes labai idomu ir taip staigiai baigiasi...
wohoo 2010-03-03 21:58
įdomu. laukiu tęsinio :D
nusirrase 2010-03-03 21:45
visiskai