Naujienos
Scanpix nuotr.
Lauki lauki atostogų, o kai jos ateina - tikro poilsio nėra. Galų gale paaiškėja, kad vaikai trukdo. O kaip gi su svajone apie „šeimyninį“ poilsį? Atrodo, kad idilija būna tik filmuose...
Neverta įsižeisti, jei jūsų bręstantiems vaikams nuobodu ilsėtis su jumis. Pasistenkite juos suprasti. Atitolimas nuo vaikų neišvengiamas, ir kas to nesuprato, nėra pasirengęs priimti, tas pakenks pats sau ir vaikams. Kalti ne jūs, o pats gyvenimas. Pernelyg skirtingi amžiaus poreikiai, rūpesčiai!
Paauglys, kuris visą laiką praleidžia su tėvais – greičiau anomalija, negu norma. Jo galima tik pagailėti. Kur kas natūraliau, jei jis išeina su kompanija, o tėvai bendrauja su savo amžiaus žmonėmis.
Vida N. rašo: „Antrą vasarą atostogauju su vaikais ir antrą vasarą jaučiu susierzinimą. Mano sūnui dešimt, o dukrai keturiolika. Praeitais metais atostogavome Preiloje, dukra nukankino skundais, kad nuobodu. Jai niekas neįdomu! Nei pasakiška gamta, nei stebuklinga tyla, net nei prie rankų priplaukiančios gulbės. Irstėmės valtele, plaukiojome katamaranu, kad tik ją išblaškyčiau. Niekas nepadėjo. Zirzė visą dvidešimt dienų.
Truputį pagyvėjo, kai nuvažiavome į Klaipėdą: pasivaikščiojome po parduotuves, triukšmingas gatves. Tai kam važiuoti ilsėtis? Reikėjo likti Vilniuje, ten parduotuvių ir triukšmo užtektinai. Su sūnumi irgi buvo problemų.
Maniau, šiais metais viskas bus kitaip. Dukra užkankino – Palanga ir tik Palanga. Jai reikia triukšmo, žmonių minios. Nusprendėme jos paklausyti. Gal nors ji bus patenkinta. Iš teisų, duktė mažiau zirzė, lakstė beveik į visus koncertus, rinkdavosi pačias triukšmingiausias kavines, kad pavalgytume. Visą laiką jos klausėme. Tačiau patys siaubingai pavargome: nuo triukšmo, žmonių, kvailų dainų.
Su nostalgija prisimenu, kaip ilsėjomės su šeima, kai vaikai buvo ikimokyklinio amžiaus. Vaikščiodavome po Nidą, po kopas, visi buvo patenkinti ir laimingi. Jokių problemų. Tačiau dabar dukteriai varo siaubą vien mintis apie Neringą, „ėjimą į kopas“.
Sako, „nuobodybė“. Esame tarsi skirtingose barikadų pusėse: mes su vyru vertiname tylą, gilius jausmus, ramybę. O vaikams to nereikia, jiems primetė meilę triukšmui, paviršutinėms vertybėms, pramogoms. Nė nepastebėjome, kaip jiems primetė svetimas mums vertybes. Ką patars tokioje situacijoje psichologas?
Patarimas vienas – reikia keistis pačiai. Vida teisi, kada kalba apie vakarietiškos mados įtaką. Tačiau ji neatsižvelgia į amžiaus psichologiją. Pagrindine nesutarimų Vidos šeimoje priežastimi yra ne “svetimos kultūros” įtaka, o skirtingas amžius.
Visiškai natūralu, jei jūsų vaikai veržiasi bendrauti, lankytis triukšmingose vietose, kur daug žmonių. Vaikas, kuris vengtų žmonių ir slėptųsi miške „klausytis tylos“ - veikiausiai turėtų kelti nerimą. Tokie vaikai greičiau išimtis, negu taisyklė, ir neverta mūsų vaikams primesti to, kas artima mums, sulaukus keturiasdešimties ar penkiasdešimties.
Sunkiausia būna priimti artimą žmogų, kuris jaučia visai kitus poreikius, negu mes. Kada vaikai maži, tėvai pripranta, kad jie tampa tarsi jų pačių kopija. Atitinkamame amžiuje vos ne kiekvienas tėvų noras tampa vaikų noru. Štai mes ir įprantame nematyti, kad vaikas – atskiras, kitoks, negu mes, žmogus. 2 psl. >
seiminija 2010-03-05 09:34
viskas priklauso nuo poilsio vietos, nuo vaikų ir tėvų santykių