Pixland nuotr.
Silvija jau du metus dirbo personalo vadybininke nedidelėje kompanijoje. Visą kadrų darbą ji atlikdavo viena, pagalbininko neturėjo. Žinojo viską ir visus.
Kolektyvas Silviją labai mylėjo ir ji stengėsi iš visų jėgų. Kai kompanija pradėjo augti, viena, net ir labai norėdama, ji nebegalėjo susidoroti su padidėjusiu darbo krūviu.
Tačiau ji tylėjo ir sėdėjo biure iki išnaktų, nes buvo tikra, kad jai už darbštumą ir atsidavimą būtinai bus atsidėkota. Po kurio laiko ji išgirdo gandų, kad vadovas galvoja padidinti etatų skaičių personalo skyriuje. „Pagaliau aš tapsiu skyriaus vadove ir turėsiu pagalbininkų!“ – galvojo Silvija. Toks siužetas jai atrodė visiškai suprantamas ir teisingiausias.
Kai direktorius ją pasikvietė į kabinetą, ji spirgėjo iš džiaugsmo. Tai, kas įvyko paskui, Silvija prisimena kaip baisų sapną. Direktorius pasakė keletą žodžių apie didelį kompanijos augimo tempą ir būtinybę padidinti skyrių. Silvijos, kaip žmogaus, kuris ilgai ir rezultatyviai dirba kompanijoje, paprašė užsiimti personalo skyriaus vadovo... paieškomis.
Kodėl? Kodėl startuodamos iš tos pačios pozicijos vienos moterys gana greitai juda pirmyn, jos vertinamos kaip lygiaverčiai partneriai, o kitos taip ir lieka geromis užduotis įvykdančiomis bendradarbėmis ir ne daugiau? Kur vienų sėkmės ir kitų nesėkmės paslaptis?
Paprastai pirmieji žingsniai darant karjerą būna sunkūs. Mes mokomės iš savo klaidų, įgyjame patirties. Palaipsniui tampame profesionalais.
Kaip bebūtų gaila, profesionalumas ne visada užtikrina kilimą karjeros laiptais. Šiuo atveju į pirmąjį planą išnyra sugebėjimas save pateikti, tai yra kokius mus mato mūsų darbdaviai ir kolegos. Moterų nesėkmės priežasčių pirmiausia reikėtų ieškoti auklėjimo kultūroje.
Nuo vaikystės mergaitės pratinamos prie tam tikro elgesio modelio, pagal kurį jos elgiasi ir būdamos suaugusios. Ne visi modeliai yra efektyvūs ir padeda sulaukti sėkmės profesinėje srityje. Apžvelkime įprastas klaidas, kurios mus verčia tūpčioti vietoje.
Pirmoji klaida:
Noras su visais išsaugoti gerus santykius.
Nuo vaikystės mergaitės mokomos rūpintis kitais, būti meiliomis ir paklusniomis. Tik tokia gali būti tikra moteris. „Jeigu padedi kitiems, visuomet už tai sulauki atpildo“, – sako mums tėvai. Kad patiktumėme, mes pačios dažnai pasiūlome pagalbą, o paskui keikiame save už gerumą. Bet būna jau per vėlu.
Argi galima atsisakyti padėti simpatiškam kolegai, kuris prašo pasilikti po darbo ir padėti jam paruošti prezentaciją? Argi galima atsisakyti padėti bendradarbei, kurios vaikas susirgo? Deja, tokie poelgiai darbe duoda blogų rezultatų.
Moterys dažnai švaisto laiką smulkmenoms ir galiausiai ant savo pečių užsikrauna rutininį darbą, kuris atitraukia nuo pastebimesnių ir sėkmingesnių veiksmų.
Mes sau iškeliame pačius griežčiausius reikalavimus net ir tada, kai darbas mums nepatinka. Tačiau kodėl mes supratingai žiūrime į kitų tinginystę ir neatsakingumą? Mes dažnai niurzgame, bet neiškeliame jokių konkrečių reikalavimų. 2 psl. >
Naujienos






















dinekelmenas 2010-03-10 12:10
straipsnis idomus, bet nera paaiskinimo tam kad butu galima sugalvoti tuos 6 dalykus : Silvijos,...
:) 2010-03-10 10:41
Ne vien išvardintos priežastys yra "kaltos" dėl to,jog vienas pastebi,o kitos lieka antrame...
Mili 2010-03-10 09:12
Visai įdomus straipsnis, kai kurie patarimai labai geri.