Gretos romanas 2: Meilės fobija (16) 13

Gretos romanas 2, Meilės fobija, 16 dalis

13	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Polka dot.

 

Tai, kas lieka neišsakyta

Gabrielis buvo nepaprastai dėmesingas visą vakarą. Nusivedė mane į nedidelį restoranėlį. Degančios žvakės, tyli muzika…

Kažkodėl įtariau, jog jis specialiai parinko tokią romantišką atmosferą. Jis net įkalbėjo su juo pašokti, o aš gyvenime nė karto nešokau. Sugebėjau viską pamiršti.

— Leisk tave parvežti, — pasakė išėjus mums iš restorano.

— Emm… Manau, parvažiuosiu taksi… — būtų tikrai negerai, jei sužinotų, jog gyvenu pas Kreigą.

— Nagi, negaliu tau leisti vykti nepatikimais taksi, — spyriojosi.

Visaip stengiausi išsisukti, net kojos pradėjo gelti nuo šalčio.

— Na gerai, — atsidusau, gailiai iškvėpdama.

Įsėdau į Gabrielio automobilį ir ėmiau įnirtingai mąstyti, ką daryti toliau. Jis vis kažką kalbėjo, tačiau nelabai klausiausi, reikėjo greito plano.

— Taigi, koks adresas? — paklausė.

Pasakiau gatvę, tačiau namą parinkau patį tolimiausią nuo Kreigo.

— O, Kreigas netoliese gyvena…

— Taip, žinau… Todėl kartais jis mane paveža namo, — paaiškinau, žinodama, jog kai kas jau matė mus kartu važiuojančius.

— A… — tepasakė, jam kažkodėl ši mintis nelabai patiko.

Likusi kelią pratylėjome.

— Šį vakarą praleidau nuostabiai, — prašneko, sustabdęs automobilį prie nurodyto namo.

— Aš taip pat, — atsakiau.

— Tikiuosi, galėsime kada nors pakartoti, — šyptelėjo, nenuleisdamas akių.

— Taip… Manau galėsime, — pritariau. Tikrai nesigailėjau šį vakarą praleidusi su juo. — Iki ryt, — atsisveikinau ir jau norėjau išlipti.

Pajutau, kaip Gabrieliaus ranka mane sulaiko.

— Mei, — sušnibždėjo.

Atsigręžiau ir beveik nosimis susidūriau su juo. Šiek tiek išsigandusi atšlijau. Gabrielis, tai pastebėjęs, tik šyptelėjo ir pakštelėjo į skruostą.

— Labos nakties.

— Labos.

Išlipusi kiek pastoviniavau ant šaligatvio laukdama, kol jis nuvažiuos. Tvirčiau susisupusi į paltą, patraukiau namo. Tikėjausi, šįkart Kreigas manęs neužsipuls dėl to, jog grįžtu vėlai. Galų gale jau buvau pakankamai suaugusi, jog galėčiau atsakyti už savo veiksmus.

Po dešimties minučių jau kalenau dantimis nuo šalčio, reikės nusipirkti žieminį paltą. Vos sugraibydama raktus, atsirakinau duris.

Svetainėje degė viena nedidelė lempa, prietemoje mačiau ant sofos tįsantį Kreigą. Padėjau raktus ir ėmiau rengtis.

— Kaip vakaras? — išgirdau kandoką Kreigo balsą.

Susiraukiau. Neturėjau nė mažiausio noro su juo ginčytis, jaučiausi  pavargusi ir tenorėjau šiltai įsitaisyti ir išgerti puodelį arbatos.

— Puikiai, — pasakiau, nutaisiusi džiugų balsą.

Kreigas lėtai atsistojo, susikišo rankas į kišenes ir pirmą kartą žvilgtelėjo į mane. Neteko žado. Veidas rodėsi kaip nuostabos, sumišusios su pasigėrėjimu, iliustracija. Neketinau prieš jį staipytis, tad greitai susitvarkiusi, nukulniavau į virtuvę. 2 psl. >