Naujienos
Žvakės (Scanpix)
Jau trečiąjį kartą nuskambėję „Respublikos“ nacionalinių vertybių“ rinkimai buvo puiki priežastis susirinkti į ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO inicijuotą diskusiją ir pasikalbėti apie tai, kas šiais globalizacijos laikais dar laikoma vertybėmis, o ypač - nacionalinėmis vertybėmis. Ar tikrai jas, perfrazuojant Europos Sąjungos prezidentą Hermaną Van Rompėjų, laikas mesti į šiukšlyną? O gal laikas apskritai ruoštis vertybių laidotuvėms?
Apie tai kalbėjosi filosofas profesorius Arvydas Šliogeris, nevyriausybinės moterų vadovių organizacijos „Zonta International“ Vilniaus klubo pirmoji prezidentė, teisininkė, daktarė Ramunė Trakymienė, dailininkė Ramunė Vėliuvienė ir žalgirietis Gediminas Jakavonis.
R.HAZIR: Kas yra vertybės, iš kur jos atsiranda ir ką jos mums duoda?
R.TRAKYMIENĖ: Vertybės yra tai, ką atsinešame į gyvenimą. Gyvybė, žmonių santykiai, tikėjimas, kad tu čia esi ne šiaip atėjęs, šeima, ištikimybė sau, principams, aplinkai, draugams, bičiulystė, meilė. Ir, be abejo, yra dar tie dalykai, su kuriais esi susietas atėjęs čia, - žemė, kalba... Jie susiję su pasaulėjauta, kylančia iš tos aplinkos, į kurią tu atėjai.
Nežinau, bet man visa tai - vertybės.
G.JAKAVONIS: Gerai yra pasakęs Antuanas de Sent-Egziuperi, kad yra tik viena vertybė - tai žmogaus ryšys su žmogumi. Tačiau šiandien man labiausiai norėtųsi kalbėti ne šiaip apie vertybes, bet apie nacionalines vertybes. Kokios jos? Valstybės gyventojai, kalba, vėliava, herbas, himnas, žemė, jos gelmės, miškai, vandenys, pelkės, kalvos, laukai, tautos sielai artimi kultūros ir istorijos paminklai, religija, menas, muzika, architektūra, literatūra, galu gale visa lietuviška gyvensena.
R.VĖLIUVIENĖ: Aš pritarčiau ir Ramunei, ir Gediminui. Jų išvardytos vertybės yra neginčijamos, bet kiekvienu istoriniu laikotarpiu susidaro tam tikra vertybių hierarchija, kurioje vertybės išsirikiuoja pagal svarbą. Yra amžinos vertybės, kaip šeima ir Tėvynė, bet aš dabar dėčiau visus akcentus į kultūrą. Ji kaip tik ir yra tas reiškinys, kuris gali ne tik išsaugoti tradicijas, buvusias vertybes, bet ir kurti naujas. Kultūra nėra devalvuojama, ji visada turi vertę, bet dabar jai skiriama per mažai dėmesio valstybės mastu.
A.ŠLIOGERIS: Man nepatinka tas žodis - vertybės. Aš esu pastebėjęs, kad apie vertybes žmonės pradeda kalbėti tada, kai tas dalykas, kuris įvardijamas kaip vertybės, miršta ir jį norima atgaivinti.
Bet jeigu mes kalbame apie nacionalines vertybes, tai tuos pačius dalykus galima pavadinti ir normalesniais žodžiais: tai, kas sieja bendruomenę, tai, kas vienija tautą, kas suteikia pagrindą bendruomenei ir kartu atskiram žmogui, kad jis nesijaustų vienišas šioje žemėje, kas yra brangu ir įprasmina mūsų gyvenimą.
Man pačios didžiausios vertybės - Lietuvos dangus ir Lietuvos žemė. Jeigu kalbame apie geriausius nacionalinio charakterio (jeigu toks yra) bruožus arba tą pamatą, kuris vis dar yra ir suteikia kažkokio bendrumo tautai, tai yra mūsų žemė, unikalus Lietuvos peizažas. Tas peizažas yra lemtingas dalykas bendruomenės egzistavimui, ypač tokios bendruomenės, kuri gyvena tame peizaže jau tris tūkstantmečius. O žiūrėkite, kokia situacija - jis siaubingais mastais naikinamas. Bolševikai pradėjo, turėjome viltį, kad turėsime savo valstybę ir viskas bus kitaip, o atsitiko priešingai: viskas naikinama dešimtkart greičiau, baisiau, žiauriau... Įsivaizduokite, kaip baisu: mes patys griauname savo gyvenimo pamatą. 2 psl. >
Ne 2010-03-09 23:20
jos dar gyvos...
Tenkešas 2010-03-08 20:47
Vertybės Lietuvoje jau palaidotos...