Naujienos
Tomas Čyvas
Perskaičiau kolegos Justino Argusto perpasakotą pokalbį su politologe Morta Vidūnaite, kritikavusia nepriklausomybės patriarcho, profesoriaus Vytauto Landsbergio ir aktoriaus Regimanto Adomaičio pasisakymus. Mane patį jie nustebino tiek pat, kiek gerbiamos mokslininkės kritika.
Tiksliau, R. Adomaitis – nenustebino. Ašarotomis akimis ir kupinu dėkingumo lemenimu Vladimiro Putino pasveikinimus ir dovanėles priimanti žvaigždė nedalyvauja politikoje ir neklijuoja sau politikos eksperto antpečių. Jai atleistina kalbėti apie procesus taip, lyg komentuotų juos iš Mėnulio, ar iš už iliuzinės scenos uždangos. Kas kita su politikais ir politologais. Svarbu, kad nevažiuoja vežioti saulių, paskui salomėjas nėris ir už tai dėkui.
„Formali politinė nepriklausomybė, kad žemėlapyje esame nebe raudonai nudažyti, tai toli gražu ne viskas“, – prabėgus dviems nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiams pareiškė europarlamentaras V. Landsbergis. Ir tuo stipriai, turbūt iki jautrios sielos gelmių, sunervino M. Vidūnaitę.
„Šis konservatorių-krikdemų patriarcho pasisakymas, M. Vidūnaitės žodžiais, tik paliudija, kad Lietuvoje į sovietinę praeitį žvelgti kritiškai vis dar negebama“, – pasakoja straipsnio autorius.
Toliau seka raginimai mokytis istorijos, paaiškinimai, kad prie sovietų „buvo gerų dalykų“, nors trūko daiktų, kuriais užtat niekas nesišvaistė… Kokie tie dalykai buvo labai geri – ekspertė daug nepasakoja. Puikavimasis už stiklo dulkančiomis deficitinėmis knygomis, kurių niekas neskaito, „per blatą“ susiveiktu pianinu, kurio niekas negroja ir krištolu, kuris neliečiamas, kad nesudužtų – tikriausiai ir reiškia tą nesišvaistymą. O anekdotai apie Čapajevą ir Brežnevą turbūt reiškia tą giliamintystę ir dvasingumą, kurio niekada nepatirs lepus vakarietis. Dėl patirčių – galima sutikti: negavęs į snukį ir nenusilaižęs kraujo nuo lūpos – nežinosi kaip tai gardu. Tik kažin ar verta kasdien treniruotis.
Tekste Lietuvos ir SSRS santykis palyginamas su santuoka, kuri turėjo palikti gražių atsiminimų ir saldžių šeimyninių nuotraukų. „Nostalgija sovietams – ne nusikaltimas“, – išdidžiai deklaruojama straipsnyje. Žinoma ne. Niekas į kalėjimą ir nesodina, nors norinčiųjų gausu. Jau esu rašęs, kad tai greičiau mentalinė klipatystė, egocentriškas atsisakymas prisiminti visus, ką ta epocha, kurioje „buvo gerų dalykų“, nužudė, terorizavo ir buožino.
Visa tai, anot M. Vidūnaitės, tėra tik pasakos, vietoje istorijos. Didelio noro ginčytis su mokslininkais, kurie neskiria santuokos nuo antrosios pusės pagrobimo ir laikymo (kelis dešimtmečius) rūsyje, nėra. Norint ieškoti „gerų dalykų“ ir „gražių dienų“ jų galima aptikti ir kalinių gyvenime. Juk ir laiškas iš namų pasiekia, ir šv. Kalėdos kažkaip praeina, ir legaliai ar nelegaliai pasiekia siuntinukas iš laisvės. Yra koplyčia, nemokamas medpunktas, yra kortos laisvalaikiui – lieka prisiminimų. Kas ilgai užsisėdi – išėjęs patiria tokį šoką, kad nori atgal. Štai tą turbūt ir reiškia nostalgija. 2 psl. >
asiliukui, 2010-03-22 08:13
pasivadinusiam ivairove. Kokiu dar pavardziu zinai? :)
įvairovė 2010-03-21 22:47
"Labai jau jis galingas, tas pagyvenęs profesorius :)"-nelabai, Hitleris ar Stalinas buvo ir...
Tomas Čyvas 2010-03-21 21:03
Su asmenimis, kurie tiki, kad knygų įvairovė prie sovietų buvo labiau prieinama - nėra labai...
Tomas Čyvas 2010-03-21 21:01
Perestroika tikrai sudarė sąlygas susikurti Sąjūdžiui ir niekas to neginčija. Pati...