Gretos romanas 2: Meilės fobija (16) 9

Gretos romanas 2, Meilės fobija, 16 dalis

9	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Photodisc nuotr.

 

Nesutrukdžiau?

Gulėjau ant lovos ir spoksojau į lubas. Nepavyko užmigti. Vis dar jaučiau Kreigo rankas, jo kvėpavimą. Užsidengiau veidą rankomis.

— Ak, dėl Dievo meilės, tai turi baigtis… — sumurmėjau. — Taip galiu tapti priklausoma.

Niekaip negalėjau suvokti, kaip tai įvyko, juk jis buvo Kreigas. K-R-E-I-G-A-S. Galvoj netelpa. Žinoma, aš nuo pat pradžių juo žavėjausi, jis buvo patrauklus, nuoširdus, linksmas ir visa kita, tačiau net pagalvoti nedrįsdavau apie tai, kas įvyko.

Žvilgtelėjau į laikrodį — po šešių dvidešimt penkios. Na, firma atidaroma septintą, galėčiau nueiti. Vis vien tik gulinėju lovoje net akių nesumerkdama. Tuo pačiu išvengčiau susitikimo su juo.

Atsisėdusi ėmiau rengtis. Staiga mintyse jį užsipuoliau. Kaip jis sau tai leido? Juk galų gale jis draugauja su ta šluota ir tai, kas įvyko virtuvėje, nepateisinama. Stengdamasi suversti visą kaltę dėl virpančių rankų ir vos nusilaikančių kojų Kreigui, išlindau iš kambario. Nusistebėjau, kai laukujas duris pavyko pasiekti be jokio garso. Vos jas užrakinusi, žemyn laiptais pasileidau beveik bėgte.

Dar buvo tamsu, šaltukas kandžiojo skruostus, pasigailėjau neužsimetusi šiltesnio megztinio. Prie stiklinio firmos pastato atsidūriau labai greitai, rezultatą reikėtų įrašyti į asmeninę rekordų knygą. Teko patrypčioti prie durų, kol pasirodė mieguistas durininkas. Vyrukas, mane išvydęs, baisiai nustebo, vėliau pasidarė įtarus — jokie bepročiai į darbą taip anksti neidavo. Galų gale parodžiusi darbuotojo pažymėjimą, gavau leidimą įeiti.

Mirtina tyla, tik mano aidintys žingsniai, net šiek tiek nejauku. Nukiūtinau į savo darbo vietą. Prieblandoje stovintys manekenai atrodė kaip gyvi. Įsijungiau nedidelę lempą, užsikaičiau kavos ir susiradusi ataskaitas, ėmiausi jų pildymo. Maždaug po valandos jau beveik tysojau ant stalo, ėmė traukti prie žemės, regis, atsibeldė miegas. Užmerkiau akis, kad šiek tiek pailsėtų.

— Mei?

Stryktelėjau nuo kėdės, kaip užkluptas kareivis. Nepastebėjau, kaip užmigau.

— O, Leilani, — sumurmėjau.

— Ką tu čia taip anksti darai? Dar net aštuonių nėra… — stebėjosi.

— Ak… Aš jau nuo septynių čia… Tiesiog visą naktį negalėjau užmigti, tai nusprendžiau anksčiau pradėti darbus. Beveik baigiau su aprašymais ir skaičiavimais… — murmėjau beveik užsimerkusi.

— Nagi, eik prisėsk, — pasiūlė maloniai. — Tikrai nemažai padarei… Beveik viską, ką žadėjau daryti šiandien… — pasakė, nužvelgdama popierius. — Nagi, eik, pasistengsiu, jog niekas netrukdytu, galėsi kelias valandas pamiegoti, o aš nueisiu pas Gabrielį ir užbaigsiu, ką pradėjai…

Neturėjau jėgų ginčytis, patogiai susisukau ant sofos ir užsiklojau kažkokia skraiste. Dar galvai nepasiekus atlošo, akys užsimerkė ir išeinančios Leilani neišgirdau.

* * *

Lengvas kutenimas slinko mano kaklu link raktikaulio ir toliau tęsė kelionę apnuogintu pečiu. Šyptelėjau, buvo labai malonu. Vos vos juntamas prisilietimas prie apatinės lūpų linijos… Šiek tiek pasisukinėjusi, atsirėmiau į kažką tvirto, patogiau padėjau galvą, atsidususi vėl troškau pajusti tą šilumą, kuri perbėgo kūnu, apsikabinau įsivaizduojamą pagalvę. Keista, per daug kieta. Keliskart lėtai perbraukiau ranka, šiek tiek pramerkiau akis. 2 psl. >