Pasitinkant šiais metais Kovo 11-osios, mūsų Valstybės Nepriklausomybės atstatymo 20-ąsias metines apima dvejopas jausmas. Iš vienos pusės tai džiaugsmas, kad gyvename savo, nepriklausomojoje Valstybėje jau pora dešimtmečių, juo labiau žinant, kaip nelengvai tai buvo pasiekta, kai pavyko išlįsti pro adatos skylutę tarp didžiųjų kitų valstybių interesų, bijojusių ir nenorėjusių mūsų laisvės, galėjusios sugriauti šių valstybių jėgų balansą.
Žinant, tų dienų realijas, matant, kaip jos iki šiol schematiškai, stereotipiškai atspindėtos šiandienos istorijoje ir Lietuvos žmonių sąmonėje norisi praskleisti šitą nežinios uždangą, kad visi suprastume: kelias į laisvę buvo didelė, sudėtinga šachmatų partija su daugybe nežinomųjų, o ją pavyko laimėti tik dėl to, kad už Sąjūdžio politikų ir visuomenės veikėjų stovėjo tautos Sąjūdis, žmonės, norėję kuo greičiau tapti savo valstybės piliečiais.
Tačiau yra ir kita kovo 11-osios 20-ųjų metinių pusė, kuri kelia svarbiausią klausimą mūsų Valstybės ir Tautos gyvenime: ar mes sugebame išlaikyti tai, ką taip sunkiai pasiekėme. Ne tik šiandien, valstybėje, pažymėtoje Kovo 11-osios ženklu, bet ir anksčiau, kai viduramžiais galingą valstybę, suaugusią su kita valstybe po kelių šimtmečių leista praryti carinei Rusijai ir nedaug kas norėjo ginti kraštą, kuriame nematė Lietuvos. Ši valstybė buvo išpuvusi iš vidaus, o ją valdžiusieji žiūrėjo daugiau asmeninių, nei valstybės interesų. Ginti valstybės idėjos geriausi tautos atstovai išėjo jau vėliau, bet buvo numalšinti, sunaikinti ar išsiųsti į Sibirą. Todėl laisvės reikėjo ilgai laukti...
1918 metais tautinio atgimimo laikų šviesuoliai laviruodami tarp kitų valstybių interesų, kaip ir Kovo 11-ąją Sąjūdžio veikėjai, paskelbė Valstybės Nepriklausomybės atstatymą. Bet, kaip ir Kovo 11-ąją, šios tautos valios kitos valstybės nenorėjo pripažinti. Kol nesugriuvo imperijos. Kaip 1991 metais, kol nežlugo Sovietų Sąjunga. Mūsų laisvė kitiems buvo nereikalinga.
Bet laisve nesugebėta džiaugtis ir pačioje Lietuvoje. Tarpukaryje nusivilta partijomis ir parlamentiniu valdymu. Iš viešo gyvenimo pasitraukė tautos šviesuoliai. O tauta, likusi be moralinių autoritetų, patikėjo, kad galima šalį valdyti be partijų ir Seimo. Pakanka Prezidento, kuris nubaus prasikaltusius ir išves valstybę iš visų negandų, tačiau užmušus demokratinės valstybės idėją, tauta tapo tik statistu valstybės gyvenime ir nebeliko pačios valstybės.
Tada neilgai truko laukti ir okupacijos. Kai svetimi atėjo, sava kariuomenė, kuriai buvo skiriamos didžliulės lėšos, negynė savo valstybės. Tarp mūsų karininkų buvo daug šviesių žmonių, patriotų, bet buvo ir tokių, kurie garsėjo tik lėbavimais Karininkų ramovėje. Kai kurie inteligentijos atstovai ėmė kovoti prieš valstybės puvimą, pasinėrė į įvairių frontų kūrimą prieš smetoninę valdžią ir buvo panaudoti svetimųjų, kai netikėdami savo valdžia, sveikino atėjūnus. Reikėjo laiko, kad tauta atsitokėtų ir idealistai išeitų į miškus kovoti dėl laisvės. Ir vėl būtų sunaikinti arba išsiųsti į Sibirą. 2 psl. >
Naujienos






















aiwo 2010-03-11 08:02
Puvanti valstybe ir irstanti tauta. Jeigu valstybe yra niekam nereikalinga, tai jos ir neliks.
hadrian 2010-03-11 05:14
Tegul ir kiek pompastiškas, tačiau reikalingas straipsnis. Kažkieno iš mūsų tėvai žuvo...
taip 2010-03-11 01:23
tai tik zodziai,bet malon juos skaitytio
> kvaileliams 2010-03-10 21:07
Ar ne pats kurdavai sukius Geguzes 1-osios ir Spalio sventems , bet nuo tu sukiu niekas...