Naujienos
Seksualinių mažumų vėliava(Creatas nuotr.)
Lietuvos studentų laikraštis „SAVAS” kalbina Arną Zdanevičių, KMU Filosofijos ir socialinių mokslų katedros lektorių, kuris neteko darbo Vytauto Didžiojo universitete, kaip manoma, dėl jo neslepiamos seksualinės orientacijos.
Papasakokite savo istoriją, kaip netekote darbo Vytauto Didžiojo universitete?
Visų pirma, reikėtų pasakyti, kad dirbau VDU Sociologijos katedroje nuo 1996 m., kuomet tapau doktorantu. Apgyniau disertaciją 2001m. ir tuomet pradėjau domėtis homofobijos ir homoseksualių žmonių teisių problemomis.
Po to, kai VDU rektoriumi tapo prof. Z. Lydeka, prasidėjo problemos, nes į mano tyrimo temas ir į mano neslepiamą homoseksualumą buvo pradėta žiūrėti turbūt iš katalikiškojo universiteto perspektyvos. Docento ir kitų projektų vadovų pareigų atsisakiau 2007m., kuomet VDU valdžia uždraudė mano dėstomo kurso Socialinė kaita metu studentų parengtą laikraštį.
Vėliau sekė tai, kad VDU neregistravo studentų ir dėstytojų įkurtos organizacijos „Vaivorykštė“, kurios tikslai buvo akademiniai. Nors universitete dar dirbau nepilnu krūviu, mokslo darbuotojo pareigose buvo sunku dirbti, nes prasidėjo draudimai vykdyti projektus homofobijos tematika. Mokslo prorektorius aiškiai pasakė: „Tokiems projektams (suprask apie gėjus) ieškokit kito universiteto“.
Toliau sekė mano pavardės išbraukimas iš tvarkaraščių, nors katedra norėjo, kad aš vėl pradėčiau dėstyti. Galiausiai manęs neatestavo, o vėliau nepriėmė į tas pačias pareigas, nors nebuvo kito pretendento. Viso šito niekaip kitaip negaliu vertinti. Tai – diskriminacija.
Kaip Jūs nusprendėte prabilti viešai apie savo seksualinę orientaciją?
Savo lytinės tapatybės neslėpiau niekados, nei nuo savo kolegų nei nuo studentų. Daugeliui atrodo, kad tai savo asmeninio gyvenimo (ar miegamojo reikalų) viešinimas, tačiau man taip neatrodo. Manau, kad kiekvienas žmogus turi jaustis laisvai ir būti tuo, kuo iš tiesų yra, neapsimetinėti.
Kadangi žurnalistams rūpėjo ne mano mintys apie homofobiją ar mūsų katedros projektai, bet mano orientacija, todėl pasirodė straipsniai. Tai tapo vieša ir universitetui tai pradėjo nepatikti. Buvau kaltinimas, kad savo atvirumu keliu studentų tėvų nepasitenkinimą, lyg homoseksualumas būtų kokia nors užkrečiama liga, kuria galėčiau apkrėsti.
Ar tikėjotės tokios reakcijos?
Reakcijų būna visokių ir aš buvau tam pasiruošęs. Vieni žmonės tai supranta, kitiems keista: kodėl apie tai reikia kalbėti. Tačiau man visą laiką skamba pasaulinio garso amerikiečių filosofės Judit Butler mintis, kad „viskas, kas privatu – yra politiška”. Žmogaus tapatybė yra svarbus dalykas, o lytiškumas (seksualumas) yra ne mažiau svarbus nei tavo rasė, tautybė, kalba ar lytis.
Skaudžiausia turbūt buvo patirti mano buvusių kolegų ir tų, kurie patys rašo apie diskriminaciją, tylą. VDU Socialinių mokslų taryba, t.y., mūsų išrinktieji, nesureagavo į šiuos faktus. Jeigu universitetas negina svarbiausios mokslininko – akademinės (minties, saviraiškos) laisvės, toks universitetas – pasmerktas žlugti. Tokiame universitete nesinori būti. Sovietinis mentalitetas ir prisitaikėliškumo kultūra dar labai gaji. 2 psl. >
Mili 2010-04-03 22:00
Tas tai geras personažas :)))
2010-03-18 16:13
Analogas-Nasha Russia-Dulin
2010-03-15 22:22
Mielas destytojau, galejote dirbti ir toliau tame vdu ir laisvai reiskti svo mintis, tiesiog...
bambeklis tas zdanevcius 2010-03-15 21:28
jeigu liko neatestuotas, tai reiškia, jog nesugenėjo parašyti atestacijai reikalingu...