Naujienos
G. Bartuškos / ELTA nuotr.
Tomas Čyvas užima vadinamąją moralinę poziciją, diskutuodamas apie sovietinę praeitį, bet dažnai tokia pozicija yra rizikinga, nes jai trūksta objektyvumo, ir joje gali slypėti veidmainystė. Sovietinė praeitis dėl represijų, persekiojimų ir kitų blogybių nemažai lietuvių yra vis dar yra itin skaudi. Todėl suprantama, kad diskutuojant apie ją, neretai trūksta elementaraus sveiku protu paremto kritiškumo ir sąžiningumo.
Tačiau negalima neigti sovietinės praeities dėl to, kad jos neva neturėjo būti. Jei jau pralaimėjusi Vokietija buvo padalinta, tuomet Lietuvai sovietinė okupacija buvo neišvengiamybė. Antrąjį pasaulinį karą laimėjusi Sovietų Sąjunga ir paaukojusi daugybę savo gyventojų, kad padėtų išgelbėti didžiąsias Europos valstybes nuo hitlerinės Vokietijos, paprasčiausiai elgėsi, vadovaudamasi realpolitik principais. Negi kas nors galėjo tikėtis, kad ji atsitrauks ir toliau liks pakankamai izoliuota kaip ir tarpukariu? SSRS siekė įtvirtinti savo įtaką Europoje už tai, kad smarkiai prisidėjo prie Sąjungininkų pergalės. Deja, Lietuva ir jos gyventojai, kaip ir nemažai kitų Europos tautų, papuolė į visą tą karo ir pokario mėsmalę.
Taip, Lietuva išgyveno žiaurią agresiją ir okupaciją. Tačiau apie kai kuriuos istorinius faktus vengiama diskutuoti, tarsi jų nebūtų buvę. Tokiu būdu viešojoje erdvėje konstruojama kitokia Lietuvos istorija, ir daugelis Lietuvos gyventojų ją žino kitokią nei ji buvo iš tikrųjų. Tai nėra sąžininga, o dėl visos istorijos ir sovietinės praeities, kaip ir dėl nepriklausomybės atgavimo laikotarpio po komunizmo žlugimo reikia būti kritiškiems ir sąžiningiems.
Paprastai neprisimenama, kad Vilnius 1939 metų rudenį buvo atgautas su Sovietų Sąjungos pagalba. Apie tai, kad Molotovo-Ribentropo pakto slaptajame protokole buvo pripažintas Lietuvos interesas Vilniuje ir jo regione, apskritai nekalbama. Paprastai tie lietuviai, kurie tiesiogiai prisidėjo prie sovietinio režimo instaliavimo, yra smerkiami, tačiau tai yra svarbus istorinis faktas, vertinant pačios Lietuvos vaidmenį sovietinėje okupacijoje. Smetoninis tarpukario režimo laikotarpis vis dar dažnai pateikiamas kaip aukso amžius, nes Lietuva buvo nepriklausoma, nors šis režimas buvo autoritarinis, su dažna nepaprastąja padėtimi, opozicijos persekiojimais ir pilietinių laisvių apribojimais.
Laikotarpis, kai Lietuva antrą kartą atgavo nepriklausomybę, taip pat vis dar absoliučiai idealizuojamas ir romantizuojamas, nors dalis Kovo 11 d. akto signatarų net nenorėjo, kad Lietuva taptų demokratinė valstybė. Nepriklausomybė buvo svarbiausias tikslas, autoritarinio režimo galimybė nebuvo automatiškai atmesta, o pačiame Kovo 11 d. akte buvo tik menkutė nuoroda į demokratiją ir žmogaus teises. Buvo suvokta, kad be demokratijos Lietuva vargiai „grįš“ į Europą. Dalis signatarų elgėsi iš paprasčiausio išskaičiavimo – negi niekas nesuvokė, kad neišvengiamai laukia fundamentalios reformos, laisvosios rinkos kūrimas, privatizacija? 2 psl. >
pati Morta 2010-03-18 12:22
Viudūnaitė nėra nei sąžininga, nei kritiška istorijos atžvilgiu. Ko vertas vien teiginys,...
klausimas 2010-03-17 11:48
Bet tikrai, užmiršom kas po karo pasidalino pasulį. Ar ne rusai su kapitalistais? Lyg ir...
geras komentaras 2010-03-15 16:07
je je"Paprastai neprisimenama, kad Vilnius 1939 metų rudenį buvo atgautas su Sovietų Sąjungos...
Tenkešas 2010-03-14 18:29
Įsivaizduoju, jeigu kas nors sovietmečiu, tarkim, kokiais 1977 m. spalio revoliucijos 60...