Naujienos
Mantas Varaška. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Idėjos apie geresnės valdžios paieškas Lietuvoje visada sulaukia gyvo susidomėjimo. Nesvarbu ar tai – referendumu skelbiami pirmalaikiai Seimo rinkimai, ar Vyriausybė be Seimo narių, ar vietos savivalda – su tiesiogiai renkamais merais.
Jeigu minėtos pirmosios dvi „naujovės“ apskritai nevertos gilesnių svarstymų dėl jų mokslinio ir lyginamojo (Europos, pasaulio valstybių konstitucinių santvarkų kontekste) pagrindimo stokos, tai tiesiogiai renkamų merų idėja iš tiesų verta platesnių diskusijų.
Pradėkime nuo to, jog tiesiogiai renkamo mero institucija realiai gyvuoja daugelio šalių praktikoje. Vienose jų tiesiogiai renkami visi merai (Lenkija, Vokietija), kitose – dalis (Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada). Antroji grupė yra pažangi tuo, jog merų rinkimo būdas priklauso nuo pačios vietos bendruomenės pasirinkimo (peticija, vietos referendumas). Pačiai savivaldybės bendruomenei taip pat yra leidžiama nustatyti mero ir kitų savivaldos institucijų galias.
Taigi, mero institucijos formavimo klausimas ne toks paprastas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Eilėje valstybių jis siejamas su esminiu savivaldos laisvės principu ir suvokiamas kaip pačių vietos žmonių apsisprendimo reikalas. Būtent toks mero institucijos modeliavimas man kaip piliečiui ir politikui būtų priimtiniausias.
Deja Lietuvoje šis klausimas taip „giliai“ nesvarstomas. Nuskambėjo kažkur iš aukštųjų valdžios mūrų šūkis „Merus rinksim tiesiogiai nedelsiant!” ir problema, kuri kitose šalyse sprendžiama dešimtmečiais, regis nugalėta iš karto.
Kartu prasismelkė ir nykus sovietizmo principas, vidinius savivaldos klausimus sprendžiant ne laisva vietos bendruomenių, o neklystančios centrinės valdžios gelžbetonine valia. Atrodo, jog bet kokius vietos bendruomenių savivaldos ir savimonės daigus valdžia kas kart uoliai nukapoja su kauptuku iš ideologinės serijos „Apie viską pagalvota“.
Tarkime, jog mes vakarietiškų vietos savivaldos organizavimo būdų kol kas nenusipelnėm. Jog kol kas mus tenkintų, pavyzdžiui, unifikuota kaimyninės Lenkijos tiesiogiai renkamų merų sistema. Tada kyla bent trys tokios reformos klausimai: mero įgaliojimų turinys, nepolitinių organizacijų dalyvavimas rinkimuose ir reformos laikas.
Tiesioginių rinkimų būdas savaime reikalauja didesnių mero institucijos įgaliojimų. Kitu atveju, tiesioginių rinkimų kaina bus brangesnė už jais renkamo politiko vertę. Vadinasi būtina labai atsakingai peržiūrėti mero, savivaldybės tarybos, administracijos direktoriaus sąveiką ir galbūt netgi panaikinti administracijos direktoriaus postą, jei meras taptų vykdomosios valdžios viršūne.
Tačiau neužmirškime jog mero įgaliojimų visumą reikia dėlioti ne tik pagal esamas, tačiau ir būsimas vietos savivaldos galias, kurios neišvengiamai keisis iki galo įgyvendinus apskričių reformą. Minėta aplinkybė verčia pabrėžti, jog valstybės sunkmečio sąlygomis užsimojame vykdyti dvi didžiules administracines pertvarkas drauge. Abejotina ar toks sumanymas atitinka mūsų išgales. 2 psl. >
Aldona 2010-03-15 21:47
Anksčiau valdžios atstovai buvo nepastebimi. Merai ir seniūnijos nebūtini. Valdymas turi...
Kristus Krikščioniui Varaškai 2010-03-14 15:21
Tu žmogau, nesirūpink merų rinkimais. Nes nei tau, nei tavo fariziejams, krikčionimis...
renius 2010-03-13 19:49
tai gerbiamasis as nesuprantu,tai tu uz ar pries...ir dar klausymelis ar karalius su sachariuku...
to Tenkešas 2010-03-12 22:23
Vilniuje Zuoko jau neišrinks, bet lenką tai tikrai. Jei į mero postą pretenduos 10 personų,...