Naujienos
Šalies vadovo rinkimų kampanijos metu, rašydamas apie tuometinę kandidatę į Prezidentus Dalią Grybauskaitę kėliau klausimą – kas ji, kokioms vertybėms, kokiai pasaulėžiūrai ji atstovauja. Gal bus tik anksčiau suformuotos sistemos dalimi, o gal vykdys savarankišką politiką bei inicijuos esmines permainas, pateisindama žmonių lūkesčius?
Pirmieji darbai valstybės vadovės poste rodo, kad Prezidentė siekia tapti stipria ir nepriklausoma valstybės vadove. Pastaruoju metu girdisi vis daugiau kritikos jos politinių veiksmų adresu. Žadamas reitingų kritimas ir tautos pasitikėjimo mažėjimas. Manau, kad taip rašantys komentatoriai seniai bekalbėjo su eiliniais piliečiais. Užsisklendus vilnietiško elito gyvenime, darosi sunku suvokti, ką ir kaip galvoja mūsų žmonės miestuose ir kaimuose. Juolab, esmė – ne reitingai, o politiko darbai.
Prezidentės veiksmuose matyti vadovavimasis vertybėmis, ji pati kaip politikė elgiasi nepriekaištingai ir tai imponuoja. Ji sugeba paspausti ir aiškiai pasakyti, ką galvoja, ji vadovaujasi sveika nuovoka ir supranta, kas yra nuosaikus judėjimas pirmyn.
Tačiau ji vis stipriau kaltinama „stiprios rankos“ politika. Atseit, tauta išsiilgusi tokios „stiprios rankos“, todėl ir palaiko Dalią Grybauskaitę. Ką reiškia ši vadinama „stipri ranka“ mūsų sąlygomis? Tai reiškia, kad žmonės tiesiog pasiilgo elementariausios tvarkos, valdžios dėmesio jų problemoms ir lūkesčiams. Jiems nepatinka chaosas, grupuočių viešpatavimas, engimas. Ir kas gi čia keisto, kam tai gali patikti?
Žmonės nori sąžiningos valdžios. Gal, pasakysite, jie nori per daug? Jie vis dar tiki žodžiais, tačiau nusivylimų jau per kraštus. Prezidentės kalbėjime yra ne vien tik žodžiai. Juose jaučiama valia ir ketinimas. Dar sunku pasakyti, kiek jis tyras ir aiškiai suformuluotas sau pačiai. Tačiau šio fundamento buvimas yra neabejotinas, o jau vien tai mūsuose yra reta vertybė. Ir žmonės tai jaučia.
Bet koks net pradedantis politologas pasakys, kad rinkėjai balsuoja ne tiek protu, kiek širdimi. Tuo yra skaudžiau, kai politikas nuvilia žmonių lūkesčius. Tai lyg išdavystė šeimoje. Rinkėjas patiki jo pažadais, meiliais žodžiais, o išrinktasis pasirodo paprasčiausias netikėlis. Kartais politiniai procesai geriau suvokiami per buitines analogijas. Kartą vieną gana žymų politiką girdėjau kalbant apie tai, kaip partijai reikėtų laimėti rinkimus. Ir jis retoriškai klausė: ką dar galėtume jiems (suprask rinkėjams) parduoti? Tuomet paklausiau, kaip reaguotų jo žmona, jei vietoje meilės ir atsidavimo jis sugalvotų jai pakišti surogatą, kažką „parduoti“? Ir kiek tai galėtų tęstis? Juk anksčiau ar vėliau pajustų apgavystę, kad ją vedžioja už nosies vien pažadais ir pigiomis dovanomis. Politikas šiek tiek sumišo ir ėmė teisintis, kad, atseit, jis viską suprantąs, tačiau jau daug metų yra politikoje ir tiesiog ieško būdų, kaip laimėti rinkimus.
Nėra tokiuose požiūriuose tiesos, todėl ir politinis kelias trumpas. Tai lyg turgaus prekeiviai, išsiugdę netinkamus įpročius. Net verslą dera vystyti remiantis taisyklėmis, kurios ne visada būna parašytos ant popieriaus. O politika – ne verslas. Politika yra daugiau pašaukimas. Ir tik tie, kurie į šį šauksmą atliepia, gali tikėtis „neiškristi iš žaidimo“. Šiandien politiniame lauke pilna „verslininkų“, kuriais netgi normaliame verslo pasaulyje būtų sunku pasitikėti. 2 psl. >
manas 2010-04-26 12:20
Puikiai atskleistos salygos buti tikruoju politiku, realiai gebanciu atnesti pokyciu i valstybes...
autoriui 2010-03-21 23:24
Gintariuk, nusiskusk. O tai atrodai kaip koks...
keistai 2010-03-18 20:29
ta musu prezidente valdo....atrodo tai dirba taip dirba o kur rezultatas
Aldona 2010-03-15 22:03
Prezidentė turi jausti valstybės ribas ir laikmečio skirtumus.