Naujienos
„Kažkas atsitiko?“ prieš porą dešimtmečių dainavo bene vienintelė tuomet lietuviška intelektualaus roko grupė „Antis“. Matyt ir dabar kažkas ėmė ir atsitiko, kad kitas intelektualaus meno kūrėjas, padovanojęs mums begalę iškilių teatro ir kino vaidmenų, viešai pareiškė atsisakantis „valdiškai“ švęsti Kovo 11-tosios iškilmes. Regimantas Adomaitis, kažkada vaidinęs Mindaugą to paties pavadinimo Justino Marcinkevičiaus dramoje, dabar garsiai ištarė: „Dvidešimt metų su laisva Lietuva ėjau, atėjęs – jos neberadau“.
Tai kas gi atsitiko? Kur dingo toji „mūsų Lietuva“? Ką ji reiškė prieš du dešimtmečius, ką reiškia ar jau nebereiškia dabar, ką turėtų reikšti?
„Norėčiau turėti prabangius namus, gerą automobilį ir daug gražių daiktų, o svarbiausia – kad už nieką nereikėtų mokėti“ – ar ne tokia vos ne kiekvieno iš mūsų slapta „rožinė svajonė“? Sakote – ne? O kodėl? Ar būtų blogai gyventi gražiai ir patogiai, be jokių rūpesčių ir nepatogumų, nepažinti juodo darbo skonio, vargo ir nepriteklių? Gal todėl ir įvairiakilmė nacionalinė tautosaka mirgėte mirga pasakomis apie stebuklingas staltieses, kurias patiesus savaime atsiranda gardžiausi valgiai ir gėrimai, ar užburtus asilaičius, kuriems pasipurčius ima byrėti aukso pinigėliai. Tik va, bėda – pasakos visa tai.
Prieš dvidešimt metų viena tokia lietuviška pasaka ėmė ir išsipildė. Atgavome Nepriklausomybę. Ne, ne laisvę, toli gražu, bet atsivėre šiokia tokia politinė properša patiems tvarkytis savo gyvenimus. Bent jau pamėginti, jei nieko daugiau nepavyktų. Šiandien, gerokai pasižvalgius po svečias šalis ir gal kiek labiau susivokus, kaip tas „laisvasis pasaulis“ veikia, savarankiško politinio gyvenimo iliuzija gerokai blankesnė. Kur jau ten iki pilnakraujo savarankiškumo, kai net lietuviui sunkiai sekasi surasti Tėvynę ant gaublio. Ne dėl nežinojimo, kur ieškoti, bet dėl mažumo... O Rusija, Kinija ar Amerika su visais savo politiškai korektiškai pavadinimais ir be didelių ieškojimų kuo puikiausiai matomos. Tiesiogine, o ne perkeltine prasme.
Lietuvos Nepriklausomybę turi kas nors garantuoti, mes patys „nepatraukiame“. Kol buvome sovietų valdžioje, žinojome, kas dėl visko kaltas ir ant ko pykti. Dabar turime kitus garantus, bet tas pasaulis juk visiškai kitoks, jis demokratiškas ir laisvas, be to, garantijos trunka dar palyginus neilgai, nespėta iki galo nusivilti. Tačiau intuicija sako, kad ir čia ne viskas gerai, kad tos „garantijos“ su kvapeliu, ir kad mūsų savarankiško apsisprendimo teisė yra labai lengvai sušaudoma guminėmis kulkomis prie Seimo, kurį kadaise krūtiėmis užstojome nuo sovietinių tankų. Matyt, tie, kurie turi teisę už mus spręsti – juk „faktas, kaip blynas“, kad juos išsirinkome demokratiškai balsuodami ar ignoruodami rinkimus – taigi, tie išrinktieji yra neabejotinai nusprendę savo naudai. O jei nesi išrinktasis, tad ir koks iškilus aktorius, muzikas ar koks kitoks kūrėjas bebūtumei – vis tiek tos Lietuvos, į kurią kadaise ėjai, nerasi. Nerasi, nes jos nėra. Ir čia ne geografijos pamokas reikia kartoti. Gal kas žinote, ką? 2 psl. >
Aldona 2010-03-23 21:33
Nereikia tokių scenarijų vaidinti. Nustojo veikti teatrai, koncertų salės, beliko muštynės....
pilietis 2010-03-22 00:21
Galvoju, kas iš mūsų šiandien yra labiau „buvę lietuviai“ – savo prakaitu aplaistytus...
apklausa 2010-03-16 14:52
http://www.publika.lt/apklausa-15-4b95505a58cc4.html apklausa apie emigracija ,nesudetinga, kas...
Dainius (Anglija) 2010-03-12 23:30
Geras straipsnis, toks jausmas kad butu apibendrinta daugelis mano minciu! Mldec Sarunai,...