Liūdnas Radvilų palikimas 74

Giedrius Kaulakis, Radvilos, istorija

74	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Praėjusią vasarą vyko iškilmingas Radvilų giminės atstovų palaikų perlaidojimas. Šia proga, suprantama, buvo išsakyta nemažai pagiriamųjų žodžių šių didikų atžvilgiu. Kai kuriais atvejais su panegirikomis buvo perlenkta, procesą įvardijant, kaip „nykštukai didžiavyrių laidotuvėse“ ar panašiai, tokiu būdu duodant suprasti, kad Radvilos buvo pasišventę Lietuvos didybės kūrėjai, su kuriais mums, šiuolaikiniams menkystoms, nėra ko ir lygintis. Nesiginčysiu dėl šiandieninės Lietuvos ne itin aukštų moralės standartų, tačiau norėčiau išsakyti vieną kitą abejonę ir dėl Radvilų giminės didybės, o ypač pasišventimo valstybės reikalams.

Radvilų giminės galybė neginčijama ir lengvai pagrindžiama statistiškai: jie valdė 23 pilis, 426 miestus ir miestelius, 2032 dvarus, 10 053 kaimus. Iš giminės iškilo 37 vaivados, 22 ministrai (kancleriai, maršalkos, etmonai, iždininkai), 3 vyskupai, 1 kardinolas, 1 karalienė ir daugybė kitų žemesnių pareigūnų. Toks vieno klano įsigalėjimas valstybės tarnyboje vargu ar buvo naudingas pačiai valstybei – mūsų dienų standartais tokia sistema vienareikšmiškai apibūdintina, kaip korupcinė, kai aukšti ir galingi pareigūnai net ir pačius žiopliausius savo sūnėnus ar svainius įtaisydavo į neaiškios atsakomybės, bet didžiojo kunigaikščio rūmų hierarchijoje visai padoriai atrodančias dignitorijas – pakamorės, taurininko, stalininko ir pan.

Radvilų ir kitų LDK magnatų sukurta korupcinė valstybės valdymo sistema nėra visai svetima šiandieninei Lietuvos Respublikai, tik mūsų kvazidemokratijoje kažkaip nebelabai įmanoma sukurti galingus tinklus, remiantis vien kraujo giminystės teikiamais ištekliais – ir gimstamumas nebe tas, kaip XVI amžiuje, ir Briuselis už tokį įžūlumą nepagirs. Tenka klanus formuoti kitais pagrindais – kartu medžiojant, studijuojant, ištvirkaujant, vagiant ir pan. Taip susiformuoja galios centrai, kuriuos galima tik kaip nors sąlyginai įvardinti. Galbūt po trijų šimtų metų Lietuvos istorikai juos irgi vertins teigiamai, teigdami, kad XXIV amžiaus politiniams liliputams toli iki XXI amžiaus „didžiavyrių“, ir su naivia pagarba dėstys, kad „Dujotekanos“ grupuotė (o galbūt koks nors „Tauro“ medžiotojų būrelis ar pan.) padovanojo Lietuvai 1 prezidentą, 3 ministrus pirmininkus, 17 ministrų, 28 ambasadorius ir 43 valstybinių įmonių vadovus, neskaičiuojant daugybės smulkesnių pareigūnų, ir valdė 30 tūkstančių samdomų darbuotojų. Kažkodėl šiuo metu tokio grupuočių pasiekimai LR piliečius nelabai džiugina – spėju, kad LDK miestiečius ir baudžiauninkus Radvilų galybė nuteikdavo panašiai.

Bet gal ta sistema, nors ir pagrįsta nedidelės žmonių grupės klestėjimu visuomenės sąskaita, buvo efektyvi ir galiausiai naudinga valstybei? Radvilų giminės dominavimas LDK sąlyginai skaičiuojamas nuo XVI a. pirmosios pusės iki XVII a. antrosios pusės. Šio laikotarpio pradžioje matome visai pusėtinai besilaikančią valstybę. Aišku, agresyvi Vytauto despotija jau tolima praeitis, lėtapėdis karalius Kazimieras leido Maskvai užgrobti Tverę ir Naugardą, perduodamas jai strateginę iniciatyvą. Maskva netruko tuo pasinaudoti ir jau atėmė iš Lietuvos nedideles teritorijas ir, akivaizdu, kad tuo neapsiribos. Tačiau situacija dar toli gražu nėra beviltiška – Maskva dar nėra ta „machyna“ su neišsenkamais ištekliais, kurią matome XVIII amžiuje. XVI amžiaus Maskva dar tik bando krutėti Uralo kryptimi , gyventojų skaičiumi ji jau viršija LDK, bet didelė dalis teritorijos yra Tverė ir Naugardas, kurie dar atsimena savo nepriklausomybę ir nepraleis progos ją atkurti. Užkariauti Kazanės ir Astrachanės totoriai apskritai yra musulmonai, iš kurių negali tikėtis jokio lojalumo bedievių carui. Aišku, strateginė padėtis ne pati geriausia, bet dar nereikalaujanti genialių sprendimų – pakanka, kad reikalu užsiimtų administratoriai, turintys truputį didesnius už vidutinius gabumus ir motyvaciją. 2 psl. >