Naujienos
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Vieno Sąjūdžio lyderių filosofo Arvydo Juozaičio nuomone, pats didžiausias mūsų pasiekimas, kad po 1990 metų kovo 11-osios radikalioms jėgoms nepavyko sukelti pilietinio karo.
- Istoriko Alfredo Eriko Senno nuomone, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990 metais lėmė dvi aplinkybės: Sąjūdžio susikūrimas ir Lietuvos komunistų partijos (LKP) atsiskyrimas nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP). Atgimimo metais vienas labiausiai kontraversiškų Jūsų sprendimų buvo atsisakymas balotiruotis vienoje apygardoje su Algirdu Brazausku 1989 metų rinkimuose į Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) Aukščiausiąją Tarybą. „Vėliau dažnai pamąstydavau, kas būtų buvę, jei tuomet labai populiarus A.Juozaitis būtų balotiravęsis, kuris būtų surinkęs daugiau balsų, kuo viskas būtų pasibaigę“, – išleistuose prisiminimuose svarstė A.Brazauskas. Ar jau tuomet supratote, kad be tautinių komunistų išeiti į laisvę neįmanoma?
- 1988 metų pabaigoje, po Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo, tapo akivaizdu, kad vienas pagrindinių taktinių tikslų pasiektas – LKP nestabdys kelio į nepriklausomybę.
Sąjūdžio pastangos pakeisti Ringaudą Songailą LKP pirmojo sekretoriaus poste A.Brazausku baigėsi sėk me. Nieko geresnio LKP viršūnėje tuo metu įsivaizduoti nebuvo galima. Regis, A.Brazauskas suprato iššūkį, net Suvažiavimo metu paskelbė apie Vilniaus Katedros grąžinimą.
Tai nebuvo su Maskva suderintas žingsnis. Po Suvažiavimo susikūrusi „Jedinstvo“ organizacija priminė mums, kad kova tik prasideda. Įdomu, kad pagrindinis šios KGB inspiruojamos organizacijos taikinys buvo LKP, o ne Sąjūdis, kuriam daryti įtakos „Jedinstvo“ negalėjo.
Be viešai veikiančių komunistų – ypač svyruojančių – KGB rezervų neturėjo. Mums buvo gyvybiškai svarbu, kad LKP vadovybė nebūtų įtraukta į „Jedinstvo“ ir Maskvos orbitą.
1989 metų rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą mačiau keturis uždavinius.
Pirma, mano kandidatūros iškėlimas prieš A.Brazauską drausmino LKP viršūnę ir sakyte sakė, kad „nukirsti“ pirmąjį asmenį Sąjūdžiui nėra sunku.
Antra, mūsų dalyvavimas lygios kovos sąlygomis – tai tautinio solidarumo uždavinys, parodymas, kad visi einame kartu, kad Lietuva – vieningas frontas, suburi antis kone visus lietuvius. Šis uždavinys buvo svarbiausias.
Trečia, tautinė LKP turėjo neįkainojamą patirtį Kremliaus koridoriuose, tad nepanaudoti jos būtų buvęs nusikaltimas.
Ir pagaliau ketvirta, esu giliai įsitikinęs, kad „nukirtę“ A.Brazauską mes gana greitai, per kelis mėnesius, būtume virtę Gruzija. Kraujas – kad ir kaip liūdna būtų sakyti tai net dabar – būtų buvęs neišvengiamas ir jo būtų buvę gausu.
Prisiminkime, kad 1989 metų balandžio 9 dieną tankai jau traiškė žmones Tbilisio gatvėse. Ir visa, kas vyko ir tebevyksta Gruzijoje, žymia dalimi nulemta tautinių politikų „radikalumo“, neatsakingumo.
Visa tai buvo akivaizdu, suprantama, ypač Sąjūdžio branduoliui. Mano pasitraukimas iš pirmųjų laisvų rinkimų kelio, užleidžiant vietą A.Brazauskui, buvo tik dėl šių priežasčių. 2 psl. >
dar dadedu.. 2010-03-11 15:53
atsibodo dekoti kad neišdavė,o ordinus duoti,kad tylėjo.
benas 2010-03-11 15:51
Norima sukūrt kažkokia filosofija,bet gaunasi kaip visuomet.
tik 2010-03-11 15:23
Absoliutus perdėjimas
13 2010-03-11 15:20
Bailokas jaunuolis