Naujienos
Verkiantis vaikas (Pixland nuotr.)
„Stiprūs gyvūnai gyvena pavieniui. Silpni gyvūnai gyvena kartu su kitais silpnais gyvūnais. Žmogus - silpnas gyvūnas, tad privalo gyventi su kitais žmonėmis“ - Alfred Adler
Į straipsnio pavadinime iškeltą klausimą „ko nori vaikai?“ būtų galima atsakyti labai trumpai - dėmesio ir lygybės. Tačiau šios abstrakčios sąvokos turi daugybę niuansų, o norint juos suprasti reikia klausimą gvildenti giliau.
Nepilnavertiškumo jausmas skatina tapti pranašesniu už kitus
Ne veltui straipsnį pradėjau individualiosios psichologijos pradininko Alfredo Adlerio citata, kurioje jis pabrėžia bendrystės jausmo būtinybę. Anot jo, visos žmogaus problemos kyla dėl šio jausmo stygiaus.
Vaikas, kuriam itin reikia bendrystės, atsiduria aplinkoje, kuri ima ir duoda, reikalauja ir skatina. Tačiau netrukus patiria kokių kėblumų kyla dėl to, kad jis - vaikas, tad ima pasitelkti psichiką, kurios pagrindinė funkcija - nustatyti gyvenimo kryptį, kuri patenkintų saugumo instinktus.
Ilgainiui vaikas suvokia, jog suaugusieji daug lengviau tenkina instinktus, taigi yra pranašesni už jį. Tokie vaikai ima vertinti ūgį, praverčiantį atidarant duris, jėgą, leidžiančią kilnoti daiktus, padėtį, teikiančią privilegiją įsakinėti ir reikalauti, kad įsakymai būtų vykdomi.
Vaiko sieloje nubunda troškimas užaugti, prilygti kitiems ar net tapti stipresniam, pranokti aplinkinius, kurie elgiasi taip, tarsi būtų pranašesni, tačiau neretai pasiduoda susidūrę su neįgyvendinamais uždaviniais. Tai, kaip vaikas reaguos į šiuos uždavinius, nulems likusį vaiko gyvenimą. Egzistuoja du scenarijai.
Išsikovoti pripažinimą ar pademonstruoti silpnumą?
Susidūrę su uždaviniais vaikai elgiasi dvejopai: išsikovoja pripažinimą pasitelkdami tai, ką jaučia esant suaugusiųjų galios priemone bei pademonstruoja silpnumą, kurį kiti priima kaip nepermaldaujamą reikalavimą. Toks elgesys pasireiškia dažnai, kol, galų gale, pasirenkamas vienas kelias.
Vieni vaikai ima vis labiau reikalauti pripažinimo, kaupia jėgas ir stengiasi jas panaudoti, o kitų elgesys labiau primena spekuliavimą silpnumu, silpnybių demonstravimą įvairiausiais būdais. Tas atsispindi laikysenoje, veido išraiškoje, žvilgsnyje.
Vaikas, išdrįsęs pasipriešinti iššūkiams, juos įveikęs ir pajutęs aplinkinių dėmesį, visą gyvenimą nenustoja jo siekęs. Gyvenimas jam atrodys galimybių pilna vieta. Nuo mažos pergalės prie vidutinės, nuo vidutinės pergalės prie didelės ir t.t. Vaiko raida vyksta sklandžiai.
Kitu atveju, aplinka vaikui darys priešiškumo įspūdį, t.y. pasaulis jam atrodys priešiškas. Vaiko mąstymo ar kiti organai yra nepajėgūs, ko pasekoje vaikas ims į viską žiūrėti atgrasiai, nepatikliai. Priešiškumo įspūdį dar labiau sustiprins pasitaikantys didesni sunkumai, didesnės problemos, didesni iššūkiai.
Labai svarbus auklėtojų uždavinys yra pateikti vaiko trūkumus kaip privalumus, pvz. jei vaikas mikčioja, tėvai turėtų vaikui pasakyti: „Tavo smegenys dirba dvigubai greičiau nei liežuvis.“ Vaikas ims save laikyti dvigubai protingesniu, talentingesniu, kas atsispindės ir pažymiuose, gyvenime. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.