Naujienos
Žemės ūkio supirkimo, perdirbimo ir eksporto giganto „Pienocentro“ pastatas Kaune. Tinklaraščio http://archata.lt/ nuotrauka, varototojas "ropolas".
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetis – proga apsidairyti ir ekonomistams. Laikas pabandyti įvertinti nueitą kelią.
Ypač norėtųsi pasilyginti su tarpukario Lietuvos ekonomikos raida, kai baigusi nepriklausomybės kovas pirmoji Lietuvos Respublika savo ekonomikos ugdymui turėjo istorijos skirtus dvidešimt metų (1920-1940). Ne pagal televizorių ar automobilių skaičių, žinoma, lygintume, o pagal ūkio pertvarkymo ir pasiekimų mastą.
Kiek įstengėm padaryti mes, kiek jie – tie jauni vyrai ir moterys, tapę mūsų istoriniais seneliais ir proseneliais?
Tiksliausias pasiekimų matas būtų kokybiniai struktūriniai pertvarkymai to meto nacionalinėje ekonomikoje – jų pobūdis ir mastas.
Tarpukario Lietuva sugebėjo ne tik atkurti ūkį, praktiškai beveik nuo nulio suformuoti lietuviškąjį pramoninį, komercinį ir bankinį kapitalą, bet ir esmingai restruktūrizuoti ir modernizuoti krašto ekonomiką.
Vyriausybės ekonominės politikos dėka agrarinis smulkių ūkių kraštas nuo neperspektyvios augalininkystės (grūdų gamybos, ypač jei atkreipsime dėmesį į eksporto specializaciją) pasuko link gyvulininkystės plėtojimo. Skurdžiame krašte nepaprastai stokojant kapitalo vyriausybė pagrįstai matė vienintelį jo šaltinį – gamintojų kooperaciją. Todėl valdžia nepasitenkino vien ūkininkų ir pirminio žemės ūkio perdirbėjų raginimu ir skatinimu jungtis į kooperatyvus, bet, spartindama procesą, valstybės biudžeto lėšomis parėmė paspartintą kooperatyvų asociacijų kūrimąsi, tuo pasiekdama didesniems projektams būtiną kapitalo centralizaciją.
Pirmiausia paminėtinas „Lietūkis“ – Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, urmu supirkinėjusi ūkininkų produkciją ir aprūpinusi juos iš urmu importuojamomis trąšomis ir žemės ūkio padargais.
Kitas žemės ūkio supirkimo, perdirbimo ir eksporto gigantas – „Pienocentras“, Pieno perdirbimo bendrovių sąjunga. Būtent jo dėka, vėlgi finansiškai smarkiai remiant valstybei, Lietuvoje buvo sukurta pienininkystės industrija – atgabenta veislinių galvijų, įkurta pieno punktų ir pieninių tinklas, įsteigta Belvederio pienininkystės mokykla. „Pienocentras“ buvo pagrindinis sviesto ir kiaušinių eksportuotojas.
Į kooperatyvų rankas perėjo ir akcinė bendrovė „Maistas“. Įkurta (brolių Vailokaičių), ji po kurio laiko patyrė nuostolių ir buvo perimta „Lietūkio“ bei vyriausybės, tapusių pagrindiniais akcininkais. „Maistas“, kaip ir „Lietūkis“ augalininkystėje bei „Pienocentras“ pienininkystėje, buvo rinkoje dominuojantis gyvulių (daugiausia kiaulių) supirkėjas bei mėsos produktų (bekonienos) gamintojas ir eksportuotojas. Bendrovė pastatė mėsos perdirbimo fabrikus Kaune, Panevėžyje, Tauragėje ir Šiauliuose.
Vėliau iš „Lietūkio“ atsišakojo jo įsteigtos specializuotos santykinai stambios bendrovės – „Linas“ (užsiėmęs linų supirkimu perdirbimo eksportui poreikiams bei linininkystės Lietuvoje modernizavimu), „Sodyba“ (vaisų ir daržovių supirkimą, perdirbimą ir eksportą organizavusi bendrovė) ir kitos. 2 psl. >
satyra 2010-03-14 20:01
visu pirma reikia keisti seimunus ir tada viskas susitvarkys o dabar bardakas
jo 2010-03-13 20:23
nesmaukyti
Tiesiog kubilizmas 2010-03-13 17:24
Aš tau galiu ant pištų įrodyti, kad nieko gero nebus , kol valdzioj tupės kubiloidai.Tik...
Tik 2010-03-13 16:39
Matote,vadinamieji (kai kurių gerai apmokamų kubiloidų klapčiukų) "komunistai" ,tai tik...