Lietuvos prekės ženklas (Dainiaus Labučio / EltA nuotr.)
Ar nepriklausoma Lietuvos Respublika - jau istorija? Koks mūsų juridinis statusas įstojus į Europos Sąjungą? Ar mes jį suvokiame ir mokame pasinaudoti? Ar yra vilties, kad mūsų padėtis Europos Sąjungoje kada nors pasikeis? Ir kas turėtų reguliuoti šitą padėtį?
Apie tai ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO inicijuotoje diskusijoje kalbėjosi buvęs vyriausiasis euroderybininkas, parlamentaras Petras Auštrevičius, parlamentaras Egidijus Vareikis, ekonomistas Povilas Gylys ir filosofas Romualas Ozolas. Diskusiją moderavo žalgirietis Gediminas Jakavonis.
R.OZOLAS: Aš problemą formuluoju taip: ar Lietuvai galioja teisė? O jeigu ji galioja, tai ar galioja Europos Sąjungos teisės ir Lietuvos Respublikos, įstojusios į Europos Sąjungą, teisės susidūrimo konservencijos. Ar pripažįstama tai, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos, kurią aš vadinu antrąja respublika, juridinė padėtis yra sėkmingai pasikeitusi. Pagal tai, kaip postuluojama Europos Sąjunga konstituciniuose aktuose, Europos Sąjungos teisės viršenybė yra aiškiai nurodyta. Labai aiškiai nurodyta Europos Sąjungos pilietybė, pabrėžiant, kad ji yra papildomoji nacionalinei teisei, tačiau egzistuoja toks entuziastų sambūris, gana smarkiai finansuojamas, kuris turi pasiekti agituodamas piliečius, kad būtų referendumas ir kad būtų pakeista - kad nacionalinė pilietybė yra papildomoji. Tai atsiprašau... Man šitai labai svarbu, nes, mano galva, juridinės kolizijos suvokimas galėtų padėti Lietuvai geriau tvarkytis ir viduje, ir išorėje. Išore aš laikyčiau ir tą pačią Europos Sąjungą, ir pasaulį per Europos Sąjungą. Noriu pabrėžti, kad aš nekvestionuoju Lietuvos Respublikos piliečių referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą, nors manau, kad referendumas juridiškai tikrai buvo nešvarus. O kai kuriais aspektais - ir neteisėtas. Bet piliečių valia yra tokia, o teisininkų ir politikų reikalas yra aiškintis, kas iš to išplaukia.
P.AUŠTREVIČIUS: Tačiau su gerbiamu R.Ozolu diskutuočiau, kad nepriklausoma Lietuva vis dėlto yra trečioji respublika. Aš vis dėlto imu Žečpospolitą kaip pirmą, prieškario - antrą, dabartinę - trečią. Man istorinė gradacija krinta į akis.
Kitas dalykas, iš tikrųjų tarptautinių sutarčių ir apskritai kaip tokia sąvoka, atėjusi po Antrojo pasaulinio karo ir nustačiusi labai aiškius gyvenimo dėsningumus, pareikalavo tam tikrų susitarimų tarp pačių valstybių. Tarptautinės sutartys yra viršesnės už nacionalines, bet be tų tarptautinių sutarčių nebuvo galima gyventi.
Europos Sąjunga yra iš tiesų labai specifinis darinys - negali jos vadinti tipine tarptautine organizacija. Tai yra nusprendusių tam tikrus reikalus tam tikru mastu tvarkyti bendrai valstybių sąjunga, kuri mato savo veiklos perspektyvą ir mano, kad pastangos tose bendros veiklos srityse duoda nepalyginti daugiau rezultatų ir pateisina lūkesčius geriau nei veikiant atskirai.
Mano asmeniniu įsitikinimu, narystė Europos Sąjungoje mums yra klasikinis Lietuvos jungtinės valstybės atsakymas į itin sustiprėjusią globalizaciją. Tai nebuvo izoliacija. Tai buvo labai racionalus atsakas į globalizaciją ir grįžimo į Europą, arba europeizacijos, rezultatas. Nematau čia jokio prieštaravimo, tiesą sakant, nei dėl mūsų tautos apsisprendimo, nei dėl gyvensenos pasirinkimo. Nes Europa mums yra natūralus gyvenimo arealas ir politinio vyksmo laukas. Man atrodo, mes turime galimybę rinktis ir integracijos greitį, ir integracijos kryptį, todėl čia galime diskutuoti, galime rinktis geriausią sprendimą, bet principinio gerbiamo R.Ozolo suformuluoto prieštaravimo nematyčiau. 2 psl. >
Naujienos






















Teisėjas 2010-03-19 03:52
Manau, kad ponas Auštrevičius nusipelnė gaut botkočiu per padus už Lietuvos išdavystę ir...
x 2010-03-12 21:01
VAREIKIS IR AUŠTREVIČIUS YRA SAULĖS NEŠĖJAI IŠ BRIUSELIO, KADA NORS JIE BUS SMERKIAMI TAIP,...
O 2010-03-12 20:49
Baltarusija iki šiol nepriklausoma valstybė, iki šiol sugebėjo išvengti okupacijos.
nugi 2010-03-12 20:45
Jeigu jau kalba apie santuoką, tai kaip būna, praeina laikas ir pradeda ilgėtis ankstesnio...