Naujienos
Kosovas (Scanpix)
Teko būti Kosove vos mėnesį iki jam pasiskelbiant nepriklausomybę. Gyvenau ne viešbutyje, o kartu su kokiais aštuoniais studentais albanais, kurie nuomojosi butą Prištinos centre. Su vienu jų susipažinau susirašinėdamas internete. Jis labai nuoširdžiai pakvietė į Kosovą. Nusprendžiau važiuoti, nes, mano supratimu, žurnalistai nėra politologai, kad galėtų rašyti apie tai, ko nėra matę, ir kurti įvairiausias teorijas, žurnalistui būtina gyvenimą tose šalyse, apie kurias rašo, pamatyti savo akimis. Politologų prognozės įdomios, nesvarbu, kad jos ne visada atitinka tikrovę ir kai kada būna vien fantazija, apkaišiota tarptautiniais žodžiais (politologiniu slengu). Politikų ir politologų idėjos turėjo lemiamą įtaką Kosovo nepriklausomybės projektui. Fantazijos sričiai (bent šiuo metu)priskirčiau ir politologų bei Briuselio politikų svarstymus apie Kosovo ir Serbijos suartėjimą.
Padėtis Kosove, deja, skiriasi nuo schemų, kurias mėgina įgyvendinti vadinamoji tarptautinė bendruomenė.
Butas, kuriame gyvenau gruodžio gale, buvo be šildymo ir šilto vandens – paprasčiausiai namo statytojams neužteko pinigų centriniam šildymui įvesti. Savo kailiu pajutau, kaip gyvena paprastas Kosovo pilietis. Tačiau tos patirties, kurią ten įgijau, nebūtų suteikę jokie „Hilton“ ar „Shereton“, kuriuose paprastai apsistoja įvairių sričių specialistai iš Vakarų. Nė iš tolo.
Labai greitai paaiškėjo, kodėl mano draugas albanas taip atkakliai kvietė mane atvykti. Jam reikėjo, kad kas nors parašytų jam iškvietimą ir jis galėtų išvykti iš Kosovo – nesvarbu, į kokią šalį, kad tik kuo greičiau lauk iš Kosovo. Jo klausantis, gyvenimas Vakaruose atrodė rojus, kuriame jis baigs universitetą, taps chirurgu, taigi ir milijonieriumi. Jeigu tik pavyktų ištrūkti iš Kosovo, atgal jis, sakė, negrįžtų už jokius pinigus. Tačiau jis yra Kosovo patriotas ir už nieku gyvu nesutiktų, kad Kosovas vėl taptų Serbijos dalimi, nesvarbu, kokį jis turėtų statusą, ir nesvarbu, kokią plačią autonomiją Belgradas būtų pasiryžęs suteikti. Jam, kaip ir kitiems kartu gyvenusiems studentams, serbai apskritai nėra žmonės ir vienintelė bendravimo priemonė su jais – Kalašnikovo automatas. Pats svarbiausias studentų užsiėmimas buvo kiekvieną vakarą rinktis prie kompiuterio ir „Youtube“ žiūrėti siužetus, kaip Kosovo išlaisvinimo armija (KLA) žudo serbus. Kiekvieną vakarą, visas dvi savaites, kiek man teko būti Prištinoje.
Nuo kompiuterio atitraukti galėjo tik elektros tiekimo sutrikimai, kurie vyko beveik taip pat reguliariai kaip Bagdade – tris valandas elektra yra, paskui trims ar keturioms valandoms dingsta. Tada visoje Prištinoje pasigirsta generatorių gausmas. Beje, tolumoje matyti dūmijanti galinga elektrinė. Tačiau niekas žmoniškai nesugebėjo paaiškinti, kodėl elektra dingsta, nors ji tikriausiai yra visą laiką gaminama. Šios paslapties nežino ne tik eiliniai žmones, bet ir ekonomistai, politikai. Pats keisčiausias atsakymas, kurį išgirdau, – esą elektrą vagia serbai. Kaip jie tai sugeba padaryti, niekas nežino, bet visiems ir taip aišku – kalti serbai. 2 psl. >
cy-37 2010-03-14 19:59
ei balsas kodel apie saakasvili neko nerasai ,apie skandalinga reportaza kuri parode ,emedija...
alex 2010-03-13 15:59
Politikai gali ir suartėti, bet žmonės praeities įvykių niekada nepamirš. Visada kels...
Mili 2010-03-13 10:42
Netikiu, kad serbai galėtų susitaikyti su Kosovo atsiskyrimu, taip pat kaip ir Kosovas...
NME 2010-03-13 00:49
Nu bet kaip galima džiaugtis tokiu euro įsivedimu ir ale mums reikia pavydėti? Visiškas...