Naujienos
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Mindaugas Jurkynas (Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.)
Nepriklausomybės atstatymo dvidešimtmetis be šventinių renginių dar paženklintas ir skambiais nusivylimo pareiškimais. Pirmasis atkurtos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis pareiškė, jog po dvidešimties metų Lietuva tik kitaip perdažyta, žymus aktorius Regimantas Adomaitis paskelbė nepriklausomos Lietuvos nerandąs ir su valdžia nieko nešvęsiąs.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Mindaugas Jurkynas mano, kad tokias nuotaikas paskatino perdėti lūkesčiai ir nuo realybės atitrūkusios viltys.
- Ką iš tiesų reiškia tokio pobūdžio pareiškimai ir išvis žmonių nuotaikos? Kiek tai lemia ekonomikos sunkmetis, kiek politikų klaidos ar pikta valia? Ar reikia sakyti, kad 20 metų vykdomas valstybės projektas patyrė nesėkmę?
- Manau, tai tam tikras nusivylimas dėl didelio idealizmo. Kai, 1987, 1988, 1989 metais ir vėliau vyko kova dėl nepriklausomybės atstatymo, idealizmas subūrė labai skirtingų socialinių sluoksnių ir perspektyvų žmones bendro labo siekimui, dideliam bendram veiksmui. Natūralu, kad tą idealizmą kai kur lydėjo nepamatuoti ar realiai nesuvokiami: gyvensime po penkių metų kaip Švedijoje, gyvensime tiesiog puikiai ir pan. Realybėje, pereinant nuo komandinės prie rinkos ekonomikos, kuriant valstybės struktūras ir pilietinės visuomenės institutą, integruojantis į Europos Sąjungą, NATO, nebuvo politinės patirties. Atsirandant oportunizmui, interesų grupėms, vešint ne visai teisėtoms jų kovoms, pridengtoms politika, atsirado ir nusivylimas.
- Kaip švedai turbūt negyvename, tačiau kokius pozityvius dalykus išskirtumėte?
- Per dvidešimt metų padaryta labai daug. Saugumo prasme esame saugesni, nei bet kada anksčiau. Gerbūvis taip pat yra pakilęs. Tačiau, jei norėsime akcentuoti kitą monetos pusę, neigiamus dalykus, tai tikrai rasime tam pakankamai progų. Tiesiog nemanau, kad jubiliejaus proga dera orientuotis į negatyvą ir jį akcentuoti. Tokie pareiškimai, kad „esame tik persidažę“, kad „nešvęsiu su valdžia“, kad „apskritai nėra ko švęsti“ – neįtikina. Žmonės yra skirtingi, turi savo lūkesčius, savo idealus ir jų siekia. Pavyksta ne visiems vienodai ir tai natūralu.
- Rekordinio mąsto emigracija pirmaujame Europoje, nors nuo kokių nors estų pragyvenimo lygis nesiskiria labai drastiškai. Tik trečdalis žmonių prisipažįsta esą valstybės patriotais. Tai dramatiška ar sureikšminta situacija?
- Tai nėra džiuginantis dalykas. Norisi, kad žmonės būtų patriotai ir lojalūs šiai valstybei. Nesvarbu – lietuviai, lenkai, rusai ar žydai. Norisi ir reikia, tačiau yra ekonominė logika. Jei dėl krizės, dėl ekonominių priežasčių žmonės ieško geresnių sąlygų – suprantama. Be to, taip jau istoriškai susiklostė, kad lietuviai linkę emigruoti. Tai buvo populiaru ir tarpukaryje – dėl ekonominių priežasčių, ir po antrojo pasaulinio karo, kai daugelis pasitraukė dėl politikos.
juozas 2010-03-13 12:10
Pernelyg atitolusiai nuo realybės. Nepasitenkinimas esama padėtimi kyla daugiausia dėl...
Kubilizmas 2010-03-13 12:00
Yra Lietuvos maras....
Poga 2010-03-13 11:15
Aš nenusivyliau Lietuvos nepriklausomybe. Nusivilti gali tiktai tas, kuris negalvoja, neturi...
Kubilizmas žlunga 2010-03-13 11:13
Taip.Nusivylimas kubilizmu yra didžiulis.