Naujienos
Istorikas dr. R. Trimakas (G.Savickio/ELTA nuotr.)
Akivaizdžius dalykus yra, ko gero, sunkiausia įrodyti. Rusijoje Antrojo pasaulinio karo tema – tai greičiau nacionalinės religijos ir valstybės įtvirtintos teologinės doktrinos klausimas. Kaip pastebėjo rašytojas Borisas Strugackis: „Atmintis apie Didįjį Tėvynės [karą] tapo šventa. Nebėra daugiau nei sąvokos „tiesa apie karą“, nei sąvokos „istorinės tiesos iškraipymas“. Yra sąvoka „šventumo išniekinimas“. Ir tokį pat santykį stengiamasi sukurti su visu sovietiniu laikotarpiu. Tai jau nebe istorija, bet, iš esmės, religija. Žvelgiant iš tikinčiojo, Bažnyčios pozicijų, nebūna „Biblijos tiesų“ iškraipymo – būna pasikėsinimas prieš šventumą, tikėjimo įžeidimas, erezija.“ Prieš keletą dešimtmečių sovietinės propagandos mašinos sukurtas ideologinių štampų rinkinys nesunkiai prigijo ir įsikerojo mūsų Rytų kaimynystėje. Postsovietiniu laikotarpiu neginčytinų postulatų monolitą ištiko erozija – visų pirma taip vadinamos „suvorovinės istoriografijos“ pavidalu. Kita vertus, oficiozinės propagandos, homo sovieticus tikėjimų bei sovietinio folkloro lydinys išlieka gana tvirtas, kuo nesunku įsitikinti ne tik akademiniame, bet ir kasdieniame gyvenime.
Markas Soloninas, kurio knygą „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“ išleido leidykla „Briedis“ yra vienas autorių, kuriuos Tėvynėje agresyvioji dauguma skubotai paskelbė atskalūnais. Apibendrinant Rusijos istorijos mokslo fariziejų bei juos audringai palaikančios minios svaidomus kaltinimus, autorius kaltinamas dviem dalykais: a) Tėvynės ir rusų tautos išdavyste; b) diletantizmu.
Pradėkime nuo antrojo punkto. Tęsiant mintį apie istorinės atminties, kaip nacionalinės religijos atmainą, M. Soloninas greičiau apibūdintinas ne kaip „eretikas“, bet kaip „reformatas“. Autorius ryžosi prabilti apie akivaizdžius ir nebe pirmą dešimtmetį akis badančius faktus, skatinamas tik geriausių paskatų – pagaliau atsisakyti ne tik akiplėšiško, bet ir beviltiškai kvailo melo. M. Soloninas nėra vienišas kovotojas, akluose ir kurčiuose tyruose prabilęs apie agresyvią SSRS politiką prieškariu ar stulbinančio sutriuškinimo 1941 m. nacių „Rytų kampanijos“ metu priežastis. Šia tema darbus paskelbė profesionalūs istorikai (kaip antai Michailas Meltiuchovas veikale „Prarastas Stalino šansas. Sovietų Sąjunga ir kova už Europą 1939-1941 m.“), taip pat istorine tema rašantys publicistai (pavyzdžiui, Viktoras Bešanovas „Tankų pogromas 1941 m.“, „Raudonasis blickrygas“, Borisas Sokolovas „Raudonasis kolosas. Kodėl nugalėjo Raudonoji Armija?“, Vladimiras Nevežinas „Jeigu rytoj į žygį...“ ir t. t.). Vienų autorių kūryboje skamba sovietinės politikos prieškariu pateisinimo motyvas (esą SSRS dėsningai ir teisėtai „rankiojo“ po Rusijos imperijos griūties „prarastas žemes“), kiti autoriai, tame tarpe ir M. Soloninas, nevengia kritiškai atsiliepti apie sovietinę sistemą ir jos atstovų veiklos metodus. Ta proga autoriui kliūna aštrios porcijos kritika iš „antisuvorovinės“ krypties atstovų pusės, pavyzdžiui: „...M. Solonino knyga neturi tikros vertės nei mėgėjui, nei profesionalui. Ji visa skirta ne konstruktyviam 1941 m. įvykių nušvietimo tikslui, bet teiginio „komunistai menkystos“ įrodymui. Tiesiog nevertėjo šiuo tikslu sėstis rašyti knygą.“ 2 psl. >
dzyvų dzyvams 2010-03-15 22:28
paciente, cik tiek dzūkiškai temoki? :)Estai išvertė iki mūsų. Jeigu domiesi, tai turi...
o kas 2010-03-15 18:27
toje grybos diplomatijoje pergalingo? :) kad beveik niekas neatvaziavo net is ES? :) Dujos...
Arvydas 2010-03-15 14:04
Atsakymas į paskutinį sakinį. Į estų kalbą knyga išversta, į Vilnių M.Soloninas atvyko...
... 2010-03-15 13:43
Dyvų dzyvai kiek grybų ant Lietuvos užderėjo, vienas eilinis Rusijos žydas Lietuvą ir...