Naujienos
Evalda Jakaitienė (Gedimino Savickio / ELTA nuotr.)
Kai kalba pasisuka apie tai, kas vertinga žmogui, visada tikiesi išgirsti, kad šeima, namai, tėvynė, pagarba, dvasingumas, nekaltybė ir pan. vis dar yra vertybės, o tai išgirdęs nusiramini. Todėl iš pažiūros visai ramus pokalbis su Vilniaus universiteto profesore Evalda Jakaitiene truputėlį pribloškė. Nesumeluotu tikrumu ir drąsiu žvilgsniu į realybę.
Mat kalbėdama apie vertybes, profesorė nė neketino slėptis po trafaretinėmis mintimis ir šalia visų jau šimtus kartų girdėtų bei apkalbėtų vertybių prisiminė ir tokias vertybes kaip verslumas, pinigai ir netgi... seksualumas. „Gyvename vertybių perkainojimo laikotarpiu“, - išskirtiniame interviu „Žalgiriui“ pabrėžė ji.
- Kokiomis nuotaikomis, kokiais rūpesčiais gyvenate, profesore?
- Mano nuotaikos neblogos, nes nesu įstatyta į jokius oficialios veiklos rėmus, iš kurių negali išsisukti, ir šiuo metu darau tai, kas man teikia malonumą - sėdžiu prie raštų ir knygų. Tiesa, rūpesčių rūpestėlių niekada netrūksta, bet, ačiū Dievui, jie niekada neužgožia to, kas malonu ir gera.
- Ką tik praūžė dar vieni „Respublikos” nacionalinių vertybių“ apdovanojimai, tad noriu pakalbėti su Jumis apie vertybes ir tai, kas vertinga šiuolaikiniam žmogui. Kadangi esate kalbininkė ir gyvenate žodynų karalystėje, pradėsiu nuo labai paprasto klausimo - kas slepiasi po žodžiu „vertybė“?
- Pasakyti vienu sakiniu, kas yra vertybė, tikrai nėra paprasta. Manau, kad vertybės formuojasi per daugelį metų tam tikrų žmonių kolektyve, tam tikroje aplinkoje, o kadangi net ir tos pačios tautos žmonės, jų siekiai ir pasaulio supratimas gerokai skiriasi, tai ir vertybės susiformuoja toli gražu nevienodos. Jos priklauso nuo to, kaip žmogus žiūri į gyvenimą. Jei gyvenimas žmogui baigiasi buitimi, susiformuoja vienos vertybės, jei į gyvenimą žiūrima kaip į dvasios reiškimosi formą - kitos.
- O kalbiniu požiūriu lengva išanalizuoti žodį „vertybė“? Kokia to žodžio kilmė?
- Nesunku. (Šypsosi - red.) Lietuvių kalboje gerai žinomas būdvardis vertas (beje, tai senas paveldėtas žodis), iš kurio ir sudarytas daiktavardis vertybė. Vadinasi, vertybė yra tai, kas yra verta, tai, kas yra vertinga, kuo galima didžiuotis. Kalbiniu požiūriu šį žodį nesunku paaiškinti, kur kas sunkiau paaiškinti, koks yra šio žodžio turinys. Mat čia jau ne tiek kalbos, kiek pasaulėžiūros ir pasaulėjautos, mąstymo ir supratimo reikalas.
- Skaičiau, kad mūsų kalboje yra apie 1500 žodžių, kuriais apibūdinamos įvairiausios vertybės - sąžiningumas, darbštumas, šeima ir pan. Kiek jūs, kaip kalbininkė, suskaičiuotumėte tokių žodžių?
- Žinote, čia išties reikėtų skaičiuoti, o aš niekada to nedariau! Neskaičiavusi galėčiau pasakyti, kad tikriausiai daug... Be to, reikia žinoti, ką vertybių matu matuojame. Jeigu žmogų - bus minimos vienos vertybės, jeigu jo kūrinius - kitos, o jei tai, kas susiformavo per amžių amžius ir būdinga visai tautai - dar kitos... Ir jų visų pavadinimų susidarytų gana daug... 2 psl. >
satyra 2010-03-13 11:33
na cia kalbinanciosios nuomone ir issakytas poziuris manau
Mili 2010-03-13 10:35
Manau, tie kurie daugiausia apie tas vertybes šneka, mažiausiai jų ir laikosi...
TikiuLT 2010-03-12 19:07
Apie vertybes interneto vartuose TIKIU LT
Tenkešas 2010-03-12 15:01
Šeima, namai, tėvynė, dvasingumas, pagarba, nekaltybė - gerai, kad dar šitas vertybes dar...